Keista šiemet žiema

    Rūkas. Pilkuma. Veidmainis mano pasaulis toks mažytis, mažytis. Visas baltas, užpustytas. Beveik kaip kalėdinis paveikslėlis, be galo išsiskiriantis iš aplinkinio rūko, pilkų ir drėgnų sienų.
  Žinau, gal aš ir kvaila, bet vistiek myliu sniegą. Jis man kaip brolis. Vienintelis išklauso, bet niekada nepaguodžia. Niekada neprataria ne žhodžio. Pasilieka nebylus. Nebylus pats sau, užsidaręs savyje. Ir be jokios priežasties! Dažnai taip būna. Vis kas nors šiaip sau, be priežasties, be alternatyvos. Ir mano mąstymas toks pat. Niekada nepagrįstas, kartais beprasmis. Kaip kokie žirniai į sieną.
Niekam nenaudinga. Niekam neįdomu. Net ir sniegui, bet jis klauso. Klauso, nes neturi kito pasirinkimo, nes negali užsikimšti ausų. Ir man tai patinka. Aš mėgstu ant jo atsigulti. Atsigulti taip, kad jį jausčiau visa savimi, kad sniegas persismelktų iki pat mano skrandžio opos. Iki pat galo, kai du tampa vienu. Aš - ne iškrypėlė, aš - beprotė!
  Žinau, kažkaip keista. Viskas nepanašu į nieką. Beprasmis vaizdelis. Kažko trūksta... Keista šiemet žiema...