*

išdūręs akis mesk šešėlį
kartojasi mirtys ir laikas
tavęs ir manęs tiek tereikia
kiek trūkčioja įsčiose vaikas

keliasi sunkiai iš lovos
sau ligą sukūręs vienatvėj
nebūna taip kartuvės sočios
nebūna šviesos ir nereikia

nes moterys šitaip išduoda
kreida apsibrėžia ir tirta
kiekvienas parklupęs čia nojus
išeidamas gręžiasi likti

nudyla atstumas ir virvės
nėra kopetėlių į dangų
tik ženklas klaustuko pakimba
dar trūkteli kojos

ir baigta