Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Edas Austworkas Edas Austworkas

Ištinusi fantazija. 2 dalis

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


EDAS AUSTWORKAS



                                              Ištinusi fantazija
                                               


                                                      II dalis


Skambutis taip įkyriai zirzė, kad tiesiog reikėjo pakelti ragelį ir pasakyti ką nors labai ir labai neinteligentiško.
Tačiau akyse tvyrojo tirštas rūkas, o ausyse – skysti, mieguisti ir kuitulyvi garsai, kurie galvą nešė atgal, o kojas – pirmyn. Ranka užčiuopė kažką panašaus į telefono ragelį ir pasitelkus įpročius prisispaudė prie ausies.
- Klausau.
Nieks neatsakė.
Marius Galadransas, neturėdamas jėgų toliau tęsti šį abejotiną pokalbį, metė ragelį ir suvaitojo - tokia bloga savijauta dar niekada nekamavo: galvoje, o tuo pačiu metu ir aplink, vyko kažkas nepaaiškinamo, lova ėmė siurbti Galadransą, o sienos tai išsiplėsdavo, tai vėl susitraukdavo, suspausdamos lovą iš kraštų.
„Turbūt Marija baldus danguje perstumdo“ - pamanė Marius Galadransas ir iškrito iš lovos juokdamasis ir verkdamas vienu metu. Veidu įsikniaubęs į žolę jis įkvėpė šviežio oro ir pajutęs, kad lietus šlapina nugarą, beviltiškai atsiduso. Aidėjo tolimi varpai.
- Noriu dangun, kad mane kur, aš noriu į Rojų! – suklylė iš debesų desperatiškas vyro balsas. Marius nuo šio riksmo krūptelėjo ir apsidairė žemėtu veidu aukštoj žolėj.
„Čia dabar“ – pagalvojo Galadransas – „nejau Dievą iš namų išvarė? “. Tačiau žvilgtelėjęs dangun pamatė tik juoduojančius debesis. Gavęs per veidą lietaus lašų sankaupa, vėl įsikniaubė žolėn kaip į šlapią patalą...

                                                            *  *  *

- ... profesoriau, ar man dar ilgai reiks kreidą laikyti? – nutraukė Vytauto mintį valytoja, -  jums į paskaitą reikia.
Sarkofagevičius nervingai pagriebė kreidą ir greit apsisukęs ant plastmasinės kojos išėjo iš valytojos Ženios kambario, smirdančio pelėsiais ir šlapimu.
- Šlykšti valytoja, - suburbėjo Vytautas, įeidamas prasmirdusių studenčiokų prikimšton salėn. Tačiau vos metęs žvilgsnį į studentus, suprato, kad kažkas ne taip. Jau norėjo eiti prie lentos, kai pamatė priešais save ant grindų sėdintį studentą Igną, kuris tarp kojų pasidėjęs bliūdą su vandeniu mėtė duonos gabalus, o išmirkęs sėmė juos iš blūdo ir valgė. Profesorius pasimetęs labai garsiai ir nepadoriai nejučiom pirstelėjo. Vėliau keletas studentų sakėsi matę rudą gūsį išlėkusį iš profesoriaus Vytauto Sarkofagevičiaus dubcės. Dar vėliau buvo parašytas istorinis puslapis apie šį įvykį, o autorius gavo „VO-BLIA! “ premiją už šį darbą. Galima drąsiai sakyti, kad tai buvo vienas iš studentų.
- Prašau netrukdyti mano paskaitos! – galutinai palaužtas profesorius suriko, kūmštyje desperatiškai gniauždamas kreidos gabalą, kuris nuo spaudimo sutrupėjo, - Ignai, kelkis nuo grindų! – dar kartą suriko Vytautas, tačiau studentas toliau kimšo vandens prisisunkusią duoną, nekreipdamas dėmesio. Salė ėmė pratisai kvatoti Fa minor akordu.
- Geltonsnapis senas! – suriko kažkas. Kvatojimas profesorių apkurtino – užsikimšęs ausis, išsprogusiomis akimis,  jis pritūpęs apsidairė kreida išteptu išraudusiu veidu: studentai ir studentės mėlynuojančiais snukiais virsdami vieni per kitus iš kėdžių, kvatojosi iš JO! JO! Ir dar kartą JO!!! Jie rodė pirštais, prunkščiojo, putojosi ir juoko priepuolio priremti išsirenginėdami vieni kitus darė per visus galus.
Profesorius nuvirto ant grindų ir užsikimšęs ausis išrėkė:
- Turėkit malooo-ooonėėė-ėėės! Kas jums daaaarosiiii!
Profesoriaus kakta meiliai, kaip skystai virtas kiaušinis, trakštelėjo į grindis.

                                                        *  *  *

- ... bet jeigu atsigautų, tai su beizbolke pistelk.
- Aha.
Durys užsitrenkia. Žingsniai tai nutyla, tai vėl priartėja, kažkur toli barbena skarda, griaustinio dundėjimas ir dar tolimesnis klegesys, kuris kažką primena, bet niekaip negalima to prisiminti.
Pirmą kartą atmerkęs akis jis nepatikėjo tuom ką pamatė, o antras kartas taip pat neįtikino. Taigi nebežinodamas, ką toliau daryti jis surėkė:
- Ar aš jau Rojūje?! Kiek laiko aš čia? Kodėl taip greitai aš čia atsidūriau? Kodėl man nieks apie tai anksčiau nepranešė?
Kažkas toli ir labai galingai dungtelėjo, sugirgždėjo plieninės durys, pasigirdo gausus dundesys.
- Tai aš dar ne Rojuje?... ne kas... kodėl nieks neatsako? Įjunkit šviesą, nelabieji jūs! Ė! Aš ne koks gyvulys! – rėkė jis iš visos geklės, - aš mirsiu čia!
Bet jis nemirė. Atvirkščiai – jis pagimdė! Jis pagimdė naują požiūrį į vienatvę.



                                              Epilogizacijizmas


Tamsos baimės ir klaustrofobijos iškankintas jis savaime, be niekeno pagalbos, krito transo būsenon ir nusirovęs bato raištelio antgalį, išmargino sienas sava išmintim. Transo būta tokio stipraus, kad išliejęs viską, kas buvo jo smegenyse, jis užsidegė. Ugnį užgesino tik į trečios valandos pauodegį. Apžvelgęs įvykio vietą iškviestasis ekspertas labai susidomėjo keverzonėmis ant apsvilusių sienų.
„Tai labai autentišką turinį talpinantys žodžiai. Aš susidomėjęs nusprendžiau viską persirašyti ir išleisti knygos pavidalu“ – kalbėjo ekspertas, karštligiškai tampydamas kelnių užtrauktuką, kuris niekaip nenorėjo užsisegti – „jei man bus leista, aš netgi pasistengsiu, kad šią knygą išreklamuotų! “ – toliau sau vienas viešajame tualete jis samprotavo.
Eksperto žodžiai sulindo Dievo Ausin ir jau po keleto savaičių į šį pilką ir guzuotą pasaulį išdribo knyga, pavadinimu „Taip kalbėjo Vytautustra“.
Ekspertas savo vardą užrašė sidabro, o Vytauto Sarkofagevičiaus – aukso raidėmis.
- Koks, visgi, didis žmogus jis buvo! – išsiskėtęs rėkavo salei Marius Galadransas, - šios mintys mane kamavo sapne, bet aš nežinojau kaip jas išreikšti! Bet kai ant sienų, tų apsvilusių sienų, aš perskaičiau tuos žodžius, tuos tūkstančius žodžių, aš supratau, kad tai parašė žmogus artimas man! Aš negaliu susilaikyti neperskaitęs bent kelių jo minčių! – sušuko Marius Galadransas.
- Tai štai, viena iš jo minčių: „... nesvarbu kaip toli nueita, kaip toli nuskrista ir kaip toli apskaičiuota, vistiek vienatvėje esama tik vieno – vieneto – tavęs“. Na argi tai nenuostabu?! Argi ne?! – suriko Galadransas salėn pasistiebęs. Tačiau plojimų nebuvo. Nebuvo nei šnibždesių. Nebuvo nei... žmonių. Bet buvo tuščios kėdės, kurios savo apmušalais – išblukusiais ir dulkėtais – sugėrė kiekvieną Mariaus Galadranso sušlubavusios vaizduotės išminties lašelį. Nutilęs jis pakėlė akis į lubas ir įsiklausė: barbeno šaltas lietus, griaudėjo tamsus griaustinis, juodi ir violetiniai debesys taip gurgždėjo dangumi, kad atrodė, jais kažkas bėgioja ieškodamas Rojaus Vartų ir šaukia: “ Man reikia į Rojų! Kada išvažiuoja autobusas?! “
Tai balsas permuša griaustinį, tai griaustinis balsą. O lietus vis lija ir lija kaip ir šis ilgas jo sapnas, kuris vis nesibaigia.
- Būtinai reiks šią knygą išleisti, - sumurma Galadransas ir apsiverčia ant kito šono, rankoje gniauždamas didelį, mėšliną ir šviežią... šiaudų gniužulą...
Skamba žadintuvas. O gal šventos karvės skambalas... o gal ir... (telefonas).
2007-02-02 11:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-04 13:04
roco alu
jau apie tai kalbėjau. pieva pastebėjo tik dabar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-03 20:03
ir kiti
nu. bet smagu, voblia. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-02 11:39
pieva yra Jeržio
Grafomanija. Per visus galus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą