Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Edas Austworkas Edas Austworkas

Ištinusi fantazija. 1 dalis

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


EDAS AUSTWORKAS




                                            „IŠTINUSI FANTAZIJA“






                                                  Pirma dalis



Jonas padėjo ragelį, ranka pasirėmė smakrą ir įsispoksojo į išsisklaidžiusius ant stalo popierius - niekaip nerado tam reikalui laiko - apskritai pamiršo, kas čia buvo.
„O kas, jei aš viską dabar pamirščiau ir nebeliktų nieko, kas man tai primintų? “ – susiėmęs už galvos Biškis bėgo nuo minčių, lendančių į smegenis kaip pagaliai triratukui į ratus - „ ir jei užmirščiau labai atsakingu momentu, po kuriuo būtų praraja... “
Įšliaužęs į balkoną, įkvėpė gilios „rugsėjienos“ ir pamojavo kaimynui, kuris žaliu laistytuvu gaivino gėles.
„Ne aš vienas senstu“- pamanė Biškis, kai kaimynas nemačiom pasišalino iš balkono.
Karveliai suburkavo, varnos nuskrido - pasigirdo kostelėjimas kažkur aukštai, o tada kaip koja nuėmė ir bloga nuotaika išgaravo: debesys pro skruostus braukėsi, plikę vėsino nežemiški vėjai, ausyse dūzgė kaip tarybiniam fabrike, kažkas drąskė arfos stygas, netoliese penkis kartus iš eilės žybtelėjo lyg neetatiniam elektrikui pasitenkinus rozetės pagalba. Arfos garsai artėjo ir darėsi nepakenčiami. Dabar pasigirdo ir pragertas, gargiantis balsas, kuris negalėjo priklausyti niekam kitam, kaip tik visų dainorėlių krikštatėviui - Orfėjui Pjavkėvičiui. Jis su aprūdyjusia arfa rankose, nuogut nuogutėlis ėjo apipelijusiais debesimis.
- Atleiskite, ar jūs ne orfėjas? – paklausė Jonas, laikydamasis už Realybės Turėklo, kurio Tikėjimo Varžtai ėmė klibėti.
- Pirma, aš ne šiaip orfėjas, o Orfėjas, -  atsakė svyruojantis tipelis, - o antra, aš esu... o tai jau ir trečia!
Jonas, klausydamasis šios dieviškos asmenybės sapalionių, ėmė ir užsirūkė. Orfėjas, tai pamatęs, iš rankų išmetė arfą ir nuvirto prisispausdamas pasididžiavimą. Kažkur toli toli pasigirdo baisus šniokštimas.
Jonas Biškis apsidairęs, bet nieko geresnio nei debesys aplink nepamatęs, paėmė ir patraukė link tos vietos, kur anksčiau būta ketvirtos stotelės Rojaus Vartų link.

Kaltu žvilgsniu stebėdamas rausvą telefoną Marius Galadransas sėdėjo sujaudintas Jono Biškio skambučio, blaškydamasis tarp „skambinti ar neskambinti“. Jis jautėsi kaltas, kad nepasikalbėjo su Jonu, kuris jam taip mandagiai paskambino ir pasiteiravo „kaip sekasi“.
- Oi, vargas man! - sušuko aukštu balsu Marius. - Dabar man kaip Tantalui lemta kankintis! Jonas man buvo toks geras, kad paskambino ir pasiteiravo, o aš atsakiau grubiai ir trumpai! Ėch, koks sizifiškai apoloniškas esu! Vargas man!
Galadransas puolė ant grindų ir pravirko dioniziškom ašarom lyg mušamas paviano naujagimis.
Tačiau Marius Galadransas buvo iš tų žmonių, kurie ilgai nesielvartavo - kelias minutes pakrizenęs, paašarojęs, jis pavargo ir užmigo.
Prabudo savo gimtajame tvarte, apsuptas šieno ir mėšlo kvapo, kuris dažnai vaikystėje jam sukeldavo pykinimą. Jis išėjo laukan ir apsidairė: aplink vien pievos ir elektrostulpai, sujungti aukštos įtampos laidais (nors visiems šiame kaime jie buvo Dievo Siūlai).
Marius pažvelgė viršun ir pamatė Joną vaikščiojantį debesimis. Biškis jo nematė, mat labai susirūpinęs dairėsi aplink, ieškodamas ketvirtosios autobuso stotelės į Rojų.
- Man tai ima įgrysti! - Jonas stvėrė debesį ir pakėlęs virš galvos, suplėšė. Ėmė lyti. Pievos pasidengė purslais, o Galadranso troba, kurioje jis laikė šieną, sukežo. Dangus nusidažė tamsiai violetine spalva, pakilo toks baisus vėjas, kad iš netoli esančios daržinės su visom girnom nurovė Baltaragio malūną, o tas nulėkė už penkių balų ir keturiolikos varnalėšų.
  „Jėstusvajėstus“ - pagalvojo Marius Galadransas, - „net mano močiutės Zofijos laikais tokių dalykų nebūdavo. Nebent senelis išgerdavo“.
  Virš galvos pralėkė gretimoj kaiminystėj gyvenanti našlė Drąsutavičienė, su bulve burnoj ir šakėmis šiknoj. Tačiau ilgai neskrido - kelią pastojo šimtametis ąžuolas.
Nebesidairydamas Galadransas susigūžė ir užsirakinęs troboje, puolęs veidu į šieną...

- Gal kas nors man pasakys, kur autobusas į Rojų? - sušuko Jonas Biškis, stovėdamas violetinių debesų apsupty. Rankoje plaukuotoje merdėjo leisgyvis debesis, o Biškis rėkavo iš Aukštybių, - išgirsk mane, Aukščiausioji Ministerija, aš noriu autobuso į Dangaus Karalystę! Tada, kai paprašiau leidimo atgal į Pasaulį, aš klydau! Dabar aš noriu į Rojų, nes ten tikrai geriau!
  Audra vis šėlo, o lietus krito vis didesdniais lašais, kapodamas žemę giliomis duobutėmis, sulyg morkos apimtimi. Griaustinis ir Jono balsas, sklindantis iš Aukštybių maišėsi tarpusavy.
„... taip jau nutinka retkarčiais, kad tokios audros metu kažkas visų užmirštas kiurkso kažkur ramiai ir jaukiai. Niekur jis nesidairo, o sau rymoja kaip rūpintojėlis ant... klozeto. Malonus šiurpelis per nugarą bėga, akys iš malonumo primerktos, apsiblausę; šniurkščioja nosimi ir murma. Net baisu pagalvoti apie šaltį, drėgmę, vėją. O juk tokios mintys verčia dar labiau įsisukti į patalą, veidą įtrinti į mieguistai drėgną pagalvę, o visu kūnu dar pasitrinti į šilumą ... Todėl miegas ir yra pati pagrindinė gyvenimo dalis. Labai klysta tie, kurie baiminasi pramiegosiantys didesnę gyvenimo dalį. Jei ne miegas, nebūtų nei fantazijos, nei svajonių! Miegą galima naudoti net kaip maistą: jei nėra ką veikti, nėra ką valgyti (o norisi), tai paprasčiausiai užmik. Žinoma, apsiėdėliams to neįrodysi, jie atsikėlę naktį prisiės ir nuėję miegoti išpamps kaip paršai... Vasarą, tiesa, miegas primena dykumą, ir todėl anaiptol mažai kas tuo metų laiku miego teikiamais malonumais mėgaujasi, tačiau žiemą, rudenį ar pavasario pradžioje miegas yra geriausia, kas gali būti. Bėda ta, kad daug kas (tame tarpe ir TU) prabudę nebegali užmigti, mat ima prakaituoti visas kūnas, atsiranda lengvinimosi prioblema, kuri po ilgesnio laiko darosi vis baisesnė, nes rodos, kažinkas sėdi ant šlapimo pūslės ir vos tau sujudėjus ją suspaudžia. Tokiu atveju turi miegą atidėti į šalį, nes jauti, kad Miego Brudas limpa prie tavęs: taukuojasi nosis, limpa akys, dvokia pižama ... Taigi ir čia yra dvi pusės, - toliau dėstė profesorius Vytautas Sarkofagevičius, - jūs, mieli studentai, gal ir nepastebėjote, bet kai prieini šią kritinę ribą, imi nekęsti to, ką prieš tai dievinai, - profesorius atsistojo, o prisistūmęs kėdę prie stalo,  pasiraivė ir priėjo prie lentos, pakeliui numesdamas indelį su kreida ir išmozodamas grindis. Keletas studentų iš penkiasdešimt pirmos eilės nusijuokė.
- Taigi, kaip jau minėjau prieš tai, nupiešiu... tai yra, nubraižysiu jums šiokią tokią diagramą... schemą... - profesorius Sarkofagevičius lėtai čiuptelėjo lentynos, bet neradęs kreidos, pasimetęs ėmė dairytis.
- Kreida ant žemės! – pasigirdo iš salės tolimas studentės balsas.
- Ot, būtinai reikėjo pasakyt... - sušnibždėjo nepatenkintas šalia sėdėjęs studenčiokas. Supykęs jis susiėmė už galvos ir pasipiktinusiu žvilgsniu pradėjo sekti, kaip profesorius sukriošėliškai lenkiasi, paima sutrupintos kreidos gabaliuką ir taip pat sukriošėliškai lėtai savo išpurtusiomis seno matematiko letenomis ima braižyti savo senai išmoktą, taip vadinamą, „schemą“, kurią jau penkiasdešimt metų braižo ant tos pačios lentos vis kitiems studenčiokams, kurie visi iki vieno savo spuoguotais snukiais tiesiog iškrypėliškai trokšta tų dulkėtų ŽINIŲ.
- ... senas iškriošėlis, - nebeiškentęs šio liguisto reginio burbteli tas pats studentas.
Kreida nemaloniai girgžteli į lentą, profesorius krūpteli ir visų malonumui vėl išmeta iš rankų kreidos trupinėlį, kuris nukritęs suskyla į dar mažesnius trupinėlius.
- Ble, senas flegma, nėra žodžių. Dabar kreidos ieškos pusvalandį, - keli studentai taip pat kažką sumurma. Ir iš tikro, netrukus Vytautas Sarkofagevičius praneša, kad nueisiąs kreidos ir už kokio pusvalandžio grįšiąs.
Uždaręs duris, jis dingsta iš salės ir palieka kelis šimtus studentų kiurksoti medinėse kėdėse tuščių tuščiausiai pliurpti.
- Kur einate? – paklausė valytoja Ženia, pasirėmus ant šluotos.
- Einu kreidos, Ženia, gal galėtum... - profesorius ranka mostelėjo lyg nežinodamas ką nori pasakyti. Valytoja linktelėjo ir pakėlus kibirą nuo tamsiai žalių grindų, mostelėjo galva, duodama suprasti, kad reikėtų sekti iš paskos.
- Ale, kaip lyja, - praeidamas Vytautas žvilgtelėjo pro langą, - atrodo, ilgam...
Valytoja nekreipdama dėmesio ėjo priekyje.
Debesys tamsiai violetine spalva slopino dangaus šviesą, o nuo griaustinio drebėjo langai. Žaibas taip akino, kad rodėsi, kiekvieno žybtelėjimo metu, išvysti dievo užpakalį ir kiekvieną spuogą ant jo. Blogiausia buvo tai, kad lijo ne kaip iš kibiro, o kaip iš bidono sulyg denynaukščiu namu. Pakėlęs galvą (būtent savo) ir pažvelgęs į debesis, rodos, galėjai matyti kažką lakstant Rojaus Vartų beieškant...
2007-02-01 17:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-04 12:59
roco alu
grafomanija [šgrafo... + š...manija] liguistas potraukis rašyti, kurti. štai ką matau šiuo atveju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-02 10:26
pieva yra Jeržio
Abu epizodai tarpusavyje mažai tesusiję. Tai tik 1 dalis? Gerai, tuomet patarčiau kitose mažiau kalbėti apie žalias grindis, pagrindinisu įvaizdžius labiau akcentuoti ir kurti visumą. Trūksta įtaigos, kad patikėčiau "čiūdais", kuriuos dėstai. Tariamas "kaimietiškumas" spindi iš tolo stereotipu. Žodžiu, tai kas primityvu - nebūtinai juokinga. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą