Būsi?! Pabusi.

„Amarilis, Amarėtas, Raretas, būsi Eretas... “

„Mamyte brangiausioji, ačiū tau, kad man gyvybę dovanojai. Bet kodėl tu man tokį vardą davei? “

Sėdim su tėvų pikti, pietum parūgusių barščių persivalgėm. Dabar aplink žalias dūmas, kaip iš pelkės, jau pervirškintas kyla nuo braškančių taburečių virtuvėje. Kvapas geras, net katinui ūsą riestų, jei katiną turėtume. Tėvas leido namų darbų neruošti, liepė sėdėti ir žiūrėti televizorių. Pats ir bijojo atsistoti. Sėdėjom panoramą žiūrėjom, aš ant stalo užsikniaubęs jau po penkių minučių snaudžiau. Tėvas pažadino, išjungė televizorių. Mažas vos už cigarečių pakelį „Prima“ didesnis, „Šilelio“ ekranas traškėjo skleidė elektros kvapą, kol prieblandoje visai ištamsėjęs iš pilko pasidarė juodas.
- Na bambly, marš į vonią praustis. – Tėvas mane stumtelėjo pro virtuvės duris.
O tėvas labai retai prausdavos. Naktį per miegodamas versdavosi ant nugaros, nuslysdavo per didelį, apvalų pilvą antklodės kraštas, nudribdavo ant žemės. Kažką sumurmėdavo ar net uždainavęs treptelėdavo basa koja į virtuvės sieną, kad net plitelės nukrisdavo, tarakonai susigūžia bėga per sienas. Pradėdavau garsiai juoktis pakišęs galvą po antklodę, nes tėvo prakaito kvapas būdavo toks aštrus, kad net gerkle griauždavo ir akys rasodavo. Bet dabar abu priraugia, virtuvę tokio saldaus tvaiko, buvom priversti atidaryti langą ir išvedinti patalpą.
Tėvas prie šaldytuvo kiekvieną vakarą pastatydavo man išlankstoma lovą, pats guldavosi ant grindų. Šaldytuvas bent karta per naktį suprunkšdavo, nusičiaudėjęs nusipurtydavo ir sudrebėjęs mane pažadindavo. Vis galvodavau, o kada jis pasveiks. Viena diena numirė, atidarėm šaldytuvo dureles, o ten tamsu, ledai išplaukia ir kvapas nevisai ne koks, jau švinkt buvo pradėjęs. Su tėvu abu iš ketvirto aukšto jį ant nugarų išvilkom ir pastatėm prie konteinerio. Nebebuvo net kur televizoriaus pastatyti. Pastatėm ant palangės, iš laimės, žado netekia, vos nepuolėm galvų į sieną trankyti, kai šis netikėtai pradėjo rodyti ryškų vaizdą ir skleisti sodrų, ausiai malonų garsą. Ko mes tiek metų delsėm, kentėm jo kas penkias minutes pasireiškiančius mirguliavimo ir čirškimo priepuolius. Gyvenom mes toj virtuvei ketverius metus, kol mama sugrįžo iš karo. Parsivežė toki didelį juodą krepšį pilna rublių. Atsistojau šalia mamos tempiau ja už puspalčio skverno ir klausiau.
- Kodėl tu guma smirdi? – Čiupo mane už pažastų iškėlė į viršų kaip maža šunyti.
- Čia ne guma, o parakas taip kvepia.
Tėvai nusipirko trijų kambarių butą, juodą Volgą ir didelę dvigulę lovą. Prasidėjo kitas gyvenimas, sotus, laimingas. Mamos abu prižiūrėti iščiustyti, apiplauti, pamaitinti. Mama tik juokėsi, tik šoko, dainas dainavo, plojo rankom.
- Baik mama, aš bijau. – Tempiau ją už prijuostės.
- Ko bijai? – Juokėsi mama, pakėlusi mane ant rankų, stipriais, tankiais, trumpais bučinukai bučiavo į skruostą.
- Kad tau širdis sustos... – prispaudžiau kaktą prie jos peties ir pravirkau.
Gaila, mama manęs nesuprato, aš juk nežinojau, kad „Iš laimės širdis sustojo“ tik šiaip, posakis.
O po to gyvenom, taip kaip visi žmonės kasdien gyvena.
   
Prieš dvi dienas iš rūbų spintos išsitraukiau ten penkiolika metų slėptą „Šilelis“ televizorių. Pasistačiau ant grindų, įjungiau. Ilgai šnypštė kol įšilo. Priliečiau ekraną, vis dar tai pat bado pirštų galus. Kvepia elektra ir švelniai čirškia, nuo pilko ekrano sklinda mėlyna šviesa. Pakeliu ji suspaudęs delnuose, koks jis mažas ir sunkus. Pasižiūriu, vis dar rodo „sniego tylumą“. Padedu ant palangės. Pasigirsta garsus čirškimas, pasmirsta degančia plastmase ir kambarys prisipildo troškių, karčių, pilkų dūmų. Mėlyna liepsnelė šokinėja iš raudono plastmasinio televizoriau korpuso grotelių. Pasijutau kaip tas „Ežiukas rūke“ truputi išsigandęs ir pasimetęs. Regis tai buvo paskutinis filmukas, kurį žiūrėjau per šita juodai balta televizorių, prieš penkiolika metų, toje virtuvėje, kur aš su tėvų miegodavom. Nekenčiau to filmuko, tada atrodė, kad baisesnių sutverimų nei tie kūtvėlos personažai, šiam pasauly patys baisiausi. Grimzdau prisikvėpavęs karčių dūmų į miegą, silpnas ir mieguistas susmukau ant grindų.
- Eretai ar pabusi pagaliau... – šaukė mama kitapus sapnų iš už rūko juostų.
O aš jei:
- Man dar menulį reik nupiešti, nes čia labai tamsu...