Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







EDAS AUSTWORKAS


                                          Eugenijaus gyvenimo ruduo
                                                       

                                                        II dalis

Dabar apsivilkęs mėlyną darbinį chalatą Eugenijus pjauna žolę naujoviška žoliapjove. Ant naujos apsauginės kaukės tyška žolė. Šviežias kvapas toks, kad net tirta kinkos, akys ašaroja. Apsiavęs naujais guminiais kaliošais, užsimovęs naujas gumines pirštines, Eugenijus didžiuojasi darbu...
Bet geriau įsižiūrėjęs, gulėdamas miesto smarvės suriestų klevų pavėsy, prie šiukšliadėžės, stebėdamas riebius, vienas pro kitą tingiai sklendžiančius, neįgyvendintų formų debesis, Eugenijus staiga suvokia, kad žolę pjauna visai ne jis.
- Te gi Jons, - sumurma panosėj, - ale Jons miro...
„Nors, gerai įsižiūrėjus... tikrai ne Jonas... net nepanašu“ - supranta Eugenijus.
-... aš tau kai dosiu vėną kart, tai žinosi! – staiga už nugaros pasigirsta žmonos balsas.
Eugenijus stena keldamasis nuo žemės ir vieną po kito ragauja žmonos šluotos kirčius.
Akyse plyksteli ryški šviesa.
- O mano arkliai tikrai mane namo parvežė! – kaip tikras bajoras ant žirgo atjojęs sugriaudėjo Jonas pakibęs ant debesies, - šok ant žirgo, Eugenijau!
Eugenijus pasitaisęs nuo prakaito ir purvo sukietėjusią kepurę, nurija nebaigtą kramtyti džiovintą obuolio skiltelę ir įsižiūrėdamas į besileidžiančios saulės raudonai apšviestą Jono profilį, paklausia kažko labai nereikšmingo.
Biškis purtomas besimuistančio žirgo atsakė, kad nereikšmingiems klausimams neturįs laiko nei jis, nei pats Eugenijus. Todėl užuot paistęs niekus, greičiau šoktų ant savo žirgelio ir leistųsi kelionėn.
„Darbs lauki“ – bandė teisintis Eugenijus, kai nejučiom apžergęs brangaus drožiamedžio balną, ragindamas žirgą karčiūną pasileido per sutrūkinėjųsį kiemo asfaltą, pro elektrotransformatorinę, pro nedraugiškai susispraudusius priverstinai apgyvendintus penkiaaukščius, pro apleistą vaikų-chuliganų pamėgtą darželį, pro mokyklą, kurioje galbūt mokinosi, bet nebeatsimena, pro neužaugančios ir nepjaunamos vejos stadioną, pro jau pamirštą rajoną, kuriame seniai nebetrynė batų. Pergalingai stryktelėjęs per tinklinę tvorą, horizonte galėjai įžvelgti melsvam rūke skęstantį mišką.
- Ten ir trauksim! – neatsigręždamas surėkė Jonas, - laikyk kepūrę!
Eugenijus kepurę ir taip visą gyvenimą spaudęs, dabar įsitvėrė - net plaukų kuokštą išpešdamas, o žandikaulius taip sukando, kad įskilo protezai.
Karčiūno papilvę jau kuteno aukšta žolė, kai priešais, iš neprabrendamų žolės gilumų viena po kitos ėmė dygti plėmuotos kaip žemėlapiai, pailgos kaip vagonai, neregėto dydžio karvės.
- Kas te!? – persigandęs, tramdydamas silpną šlapimo puslę, riktelėjo Eugenijus.
- Karvės! – nusistebėjimo pilnu balsu riktelėjo Jonas.
- Tokios didelės? – tešmeniu per galvą trinkteltas suspigo Eugenijus.
- Eugenijau, Eugenijau! - gėdindamas pragydo Jonas, susigretinęs su Eugenijaus karčiūnu, - tokiam garbiam amžiuje esi... ir dar randi tu kuo stebėtis...
Eugenijus susimąstė: tikrai, jau garbus amžius, bet tokių didelių karvių dar niekada nematė. Kiek atmintis traukia, net kai mažas buvo, kaime praeidamas pro karves, toks mažas nesijautė. Kur tau! Pro šitas didžkes ant žirgo jodamas galva tešmenį vos sieki! Kad ir kaip mąstė Eugenijus, kad ir kaip teliuskavo pabrinkusias savo smegenėles, kad ir kaip šnirpščiojo nosimi bandydamas įkvėpti gryno oro, niekaip nesuprato kur čia katė pakarta.
Kurį laiką jojęs nuošaliau, Jonas staiga pristabdė savo žirgą kanopūną ir pasilenkęs prie Eugenijaus paklausė:
- Tu man atleisk už neišprusimą, Eugenijau, bet noriu paklaust, - susinepatoginęs ant balno pasiraitė Jonas.
Eugenijus tik gūžtelėjo pečiais. Tada Jonas sodriai atsikosėjęs, tęsė, vis susiimdamas už įtartinai drėkstančio tarpukojo:
- Ar žinojai, Eugenijau, kad ilgą laiką nenaudojamas, šokoladas persimaterializuoja į medį?
Eugenijus kaip paprastas žmogelis gūžtelėjo pečiais.
- Žinau ką galvoji, - juokdamasis trinktelėjo per žiogišką Eugenijaus petį Jonas, bet iškart surimtėjo, - galvoji, iš kur tokią nesąmonę ištraukiau? Ir kodėl išvis man taip atrodo? Žinok, be priežasties nebūčiau tokios išvados padaręs, - patikino Jonas, nežinia, sąmoningai ar ne, pasukiodamas sau ties smilkiniu, - buvo taip: kartą išėjau į krautuvę. Buvo labai graži diena. Vasara. Jau visos gėlės žydėjo, medžiai, jų lapai… ką aš čia dabar. Taigi, ėjau parduotuvėn. Tuomet dar turėjau šeimą, leidau pinigus, tad nešiausi ilgiausią sąrašą pirkinių - parduotuvėj man problemų jokių niekad neiškildavo, - vėl patikindamas Jonas trinktelėjo Eugenijui per petį, - ko reikia visko nupirkdavau. Čia jokių sunkumų nėra! Ir niekad nebūdavo! Girdi!? – užrėkė Jonas, bet tuoj pat atsiprašęs nusivalė seiles, - pilnais maišais ėjau namo. Pilnais maišais pirkinių! Visko nupirkau – ir ko reikia ir ko nereikia. Visko! Vaikai prašė traškučių - tada buvo labai populiaru traškučiai ir kokakola! Neduok dieve kada daugiau tokio maisto, atsiprašant! Tai nupirkau ir tų traškučių, ir nupirkau tos kokakolos, ir nupirkau net po du maišus abiems, kad užtektų, dėl dievo! Bet nežinau kodėl nusprendžiau nupirkt žmonai šokolado, - gūžtelėjo pečiais Jonas vos nepaleisdamas vadžių, - tai vat, išimu vaikams tuos du maišus traškučių ir kokakolos, ir dar viso kito. Ir tada išimu žmonai šokolado! Kaip dabar atsimenu, paima ji tą šokoladą, džiaugiasi, išvynioja ir veidas susiraukia kaip sub... – Jonas atsikrenkštė, - sakau jai, kas yra dabar? O ji man rodo lentos gabalą! Sakau jai, kam tą lentą laikai? O ji sako, gal tu visai durnas? Su ta lenta man per galvą per galvą! Aš rėkiu, vaikai rėkia, ji irgi rėkia! – Jonas atsikvėpęs pažvelgė į nieko nesupratųsį Eugenijų, - ko žiūri? Nesupratai? Dar kartą aiškinu - baigėsi garantinis laikas - į medį pavirto! Kaip taip nesusigaudai, nesuprantu!
Eugenijus kurį laiką jojo tylėdamas. Jonas labai įžeistas Eugenijaus nesupratingumo, taip pat tylėdamas, vis spjaudėsi į šoną
Išmetamųjų dujų ir senų pasakų išblukintas miškas buvo jau čia pat, beliko kirsti plentą, kai Jono žirgas kanopūnas pasistojęs piestu išvertė patyrųsį riebiasprandį iš prasmirdusio balno, o tas tekštelėjo ant asfalto kaip neiškepęs, riebus bulvinis blynas - smegenėlės kaip grietinė išsitaškė aplink.
Eugenijaus žirgelis karčiūnas, taip pat pasibaidęs, įvirto į griovį prispausdamas Eugenijų po savim. Tas, cypdamas ir šnarpšdamas paniro balon sirūbteldamas tepaluoto, dumblino vandens.
- ... vaje vaje! A girdj? Atsipaikiak, senuk! – spigus balsas praplėšė ausį, - ali ali! A gyvs!? – tekštelėjo kažkas per veidą tirtančia rankele.
Prasimerkęs Eugenijus ilgam apako nuo šviesos, bukai stuktelėjusios per silpnas, nedamatančias akis. Užsimerkęs aiškiai užuodė pažįstamą šiukšlių kvapą, girdėjo aikštelėje bumbsint kamuolį.
„Iš kur? “ – pirma mintis aplankė Eugenijų.
- Ans gyvs! – prarėkė tas pats spigus balselis, - greituos‘s nereik!
Kai tamsiose akių sferose pranyko mirksintys spalvoti aitvarai, Eugenijus vėl prasimerkė. Didžiai nuostabai ir nei kiek ne mažesniam nusivylimui, virš galvos ir vėl kabojo tos pačios gelsvai rudos, pagedę alksnio šakos, tas pats senai nedažytas, apsilaupęs dangus, ta pati džiovinta slyva apsisiautus taškuota skara rėkė į veidą:
- Jėvgėnyjou, kad tavi, blėdj, daugiū nėmatyčou! Aba mėgi aba šloooji! – veidu gaivinančiai pračiuožė šluota.
2007-01-31 09:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-01 21:13
Babytė Bronė
nu sorry - cia tikrai kazkoks grybas.
perskaiciau paskutini sakini ir sakau reik visa paskaityt.
paskaiciau tik iki puses, nees... nusibodo.
kazkaip tas pats per ta pati(ne kuriny, bet rasyke). jau atsiskaiciau tokiu kurinuku.(: p.s. ar tamsta zemaitis, ar tik tokiu dedas? nes pastebejau tarimo netikslumu:D
p.s.p.s. kokia bite snd roco alu igele?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-01 18:01
roco alu
kokia ironija. ironizuojam, kad net tvanku. koziriai visi pastatyti ant ironijos. literatūriškumo - nė su žiburiu. dar pastebėjau kažkokią tendenciją: tas pats svetlanos ryžikovos, katino bazilijaus, dar buvo toks acetoninis kačiukas su savo grybais, bet dabar kažkur dingęs, darbuose. ir visi ploja, minia ploja, mėto kepures viršun. jei negaila, vadinasi, negaila. juokiamės iš savęs, kokie mes literatūriškai patrauklūs apgailėtinoj ironiškoj plotmėj. ar tik tiek ir tesugebam?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-01 17:36
ir kiti
nu toks lietuviškas. deep lietuviškas ali g. filmuok, žmogau. ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-31 22:33
zirzule
Puikumėėėėlis :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-31 22:09
ATIA
Už linksmybės dozę - dėkinga :0)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą