Gyvenimas po stalu

Aš gyvenu, bet manęs nėra. Manęs niekada nebuvo čia, šiuose namuose be stalų.
Iš jų pabėgęs žvilgsnis visad ieško manęs. Aš slepiuosi po stalu, kur muzika skamba garsiausiai. Ir kartu kažkaip kraupiai raminamai.

Susisuku į kamuoliuką. Jaučiu, kaip nugara bėga elektros srovė. Bandau išjungti mintis, kad netektų regėti. Mano stipriai užmerktos akys virpa, nes žvilgsniui nereikia šių juodų organų. Jaučiu, liečiu, užuodžiu skausmą. Rankos spaudžia ausis: nenoriu girdėti regėjimo.

Muzika skamba vis garsiau. Ji kapoja jį. Užsimoja vėl ir vėl, ten toli, bet tuo pačiu taip arti, prie pat mano namų, prie sielos. Ji kapoja ir kapoja, o jis verkia ir maldauja leidimo atgulti po stalu. Kruopelės laiko skausmui nuslūgti, šviesaus pasigailėjimo.

Bet jo nėra, nes šio namo gyvenime šviesos nebeliko jau seniai. Atjungė dėl skolų. Muzika nutyla. Atmerkiu akis, sugrįžta mintys. Prisimenu kraupumą, kirčius, jos, mano neapykantą. Aš nekenčiu šitų namų ir šito gyvenimo, nes jo nėra ir niekada nebuvo. Yra tik stalas ir kraupus metalinių kirčių tylėjimas.

Manęs taip pat nėra. Aš atguliau po stalu, kur jau nebeskamba muzika. Garsiai ramina kraupi tyla.