Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







“Et...”

VEIKĖJAI:
Diana – savižudė (šešiolikmetė)
Ponia Amanda Herter – Dianos mama (keturiašdešimtmetė)
Ponas Hansaš Herter – Dianos Tėvas (keturiašdešimt penkerių metų)
Džonis – Dianos brolis (aštuonmetis)
Rikis – Dianos vaikinas (septyniolikmetis)
Marija – Dianos geriausia draugė (septyniolikmetė)
Roberta – Mergina, nekentusi Dianos (šešiolikmetė)
Dianisė – Geriausia Robertos draugė (septyniolikmetė)
Tėvas Paulius – Kunigas

VEIKSMO VIETA – Kapinės
Žmonės susirinkę apie ką tik sukastą kapą su nedideliu kryželiu, ant kurio parašyta “Čia ilsisi Diana Herter”. Aplinkui rūkas, pilkuma.

Tėvas Paulius:
-...Ir tesiilsi ji ramybėje... Amen.

Kunigas užverčia bibliją ir visi lėtai nužingsniuoja išskyrus Mariją. Ji prisėda prie šviežaus kapo Ir tyliai pravirksta. Po kelių akimirkų nusišluosto ašaraš ir iš kišenės išsitraukia suglamžytą popierių.

Marija:
- Diana... Ak, Diana... Nagi, kodėl tu taip pasielgei? Taip, aš pamenu mūsų kalbas kaip būtų patogiausia ir lengviausia tiesiog nusižudyti... Pamenu, kaip kalbėjom, jog kai viskas bus blogai, parašysime atsisveikinimo laiškus, susikambinsime ir kartu eisime į mišką… Diana… Tu manęs nepalaukei… Ir net nėjai į mišką... Pasikorei namie… Pasikorei… (Marija nutyla ir skaito tai, kas parašyta tame popieriuje. Po šiek tiek laiko, skaito balsu) “Brangioji Marija… Man visko buvo perdaug… Nebegalėjau iškęsti… žinau, jog būtųm parėmusi mane bet kada ir bet kokioje situacijoje, bet man to neužtektų… aš buvau keista… Kitokia nei kiti… Nepritapau ir nenorėjau pritapti. Tenorėjau tik būti laisva… Tik nebebūdama čia aš galiu pasijusti laisva… Tokia, kokia viuomet troškau būti… Iki, Marija, kada nors aplankysiu sapnuose…” Diana! Tu visuomet buvai laisva! Kaip tu negali to suprasti?! Kaip tu negalėjai to suprasti? Dabar jau per vėlu… Ir tik per mane… Pameni, sakei, jog jei kada nors žudysiesi, tai prisigersi vaistų, kad jie ilgai ir skausmingai išgraužtų visa tavo esatį iš skausmu iškankinto kūno… Pameni? Ir ką aš pasakiau… aš tau pasakiau, jog vaistus galima iš skrandžio išplauti… Jog geriausias nusižudymo budas yra… yra… yra… (Marija nutyla ir sušnabžda) …Pasikarti… aš kalta… Tik aš! aš tau net patariau kaip rišti mazga, jog viskas įvyktų sklandžiai… Viešpatie! Ką aš padariau! (Marija apsikabina nedidelį medinį kryželį ir pašikūkčiodama verkia) Tegul mano ašaros nuplauna skausmą nuo tavo laisvos sielos, Diana… aš tavęs ilgėsiuosi ir niekados nepamiršiu…

(Marija pabučiuoja kryželį, persižegnoja ir tyliai išeina. Ateina Ponia ir Ponas Herter)

Ponia Herter:
- Hansai, ką mes padarėme ne taip? Aš nesuprantu… Ji turejo viską… Viską, ko normali šešiolikmetė galėjo norėti… Ji turejo mylinčius tėvus… Brolį… Geriausią draugę Mariją, matai, kokia ji maloni ir ištikima… Vaikiną Rikį… Jis buvo ir mandagus, ir mylintis… Netikiu, kad galėjo įskaudinti Dianelė… Ji buvo aprūpinta materialiai… Gaudavo kišenpinigiū… Leisdavome ir pačiai eiti pas draugus… Ir draugų pasikviesti… Ko jai neužteko? kas nedavė ramybės? kodėl negalėjo pasipasakoti mums, tėvams, šeimai?! Juk mes turėtumėme būti artimiausi ką ji turi! Ak, Hansai… Kodėl?! Mano pirmoji ir vienintelė dukra… Pasikorė… (Ponia Herter užsikūkčioja)
Ponas Herter:
- Amanda, nusiramink. Jau nieko nebepakeisi… jos nebėra. Susitaikyk su tuo…
Ponia Herter:
- Kaip tu gali taip šnekėti! Jei mūsų dukra nusižudė, reiškia mes buvome blogi tėvai! Hansai, tai tik mūsų kaltė! Kaip tu to negali suvokti?! Mes kažką darėme negerai… aš gyvenime sau to neatleisiu… Pameni, pameni, ji prašė tą vakarą neiti į jos kambari… Sakė turinti daug ką padaryti. Tu net nepasidomėjai ką…
Ponas Herter:
- O tu?! O tu, pasidomėjai?!
Ponia Herter:
- Ne… Ir gyvenime sau to neatleisiu… Juk buvo penktadienio vakaras… Kažkokia šventė mokykloje… O ji į ja nėjo. Ir nepaaiškino kodėl…
Ponas Herter:
- O mes to paaiškinimo labai ir nenorėjome… Tiesiog džiaugėmės tuo, kad ji praleis vakarą namie… Manėme, jog jausimės ramiau, kai ji saugi… Saugi…
Ponia Herter:
- Ji nuėjo į kambarį ir užsirakino… Net kai kviečiau vakarienės – neatsakė… aš žinojau, kad ji alkana… Bet nieko nedariau… Palikau sriubą garuoti ant stalo… Ir nuėjau žiūrėti televizoriaus… Ir net nepatikrinau kaip ji… Net nepasidomėjau… Hansai… aš net nepasižiūrėjau ką ji veikia… Net nepabeldžiau… Gal tai būtų ją išgelbėję…
Ponas Herter:
- Nuo ko, Amanda, nuo ko? Mes ją galime bandyti apsaugoti nuo visko ir nuo visų, tik ne nuo savęs pačios. O būtent ji pati sau ir pakenkė…
Ponia Herter (vos girdimai):
- O gal tik pasilengvino dalią…
Ponas Herter:
- Ka?
Ponia Herter:
- Ne, aš tik pamasčiau… Gal jei jai buvo taip sunku… Gal ji tiesiog pasilengvino dalią… Bet tai bailumo ženklas. Juk gyvenimo sunkumus reikia įveikti, stoti akis į aki su nesekmėmis ir bėdomis, peršokti per kliūtis ir toliau eiti tolyn, tolyn į…
Ponas Herter:
- Į ka? į mirti… į gyvenimo pabaigą… į viską, į niekur. kodėl manai, jog, jog… Savižudybė yra bailumo ženklas, Amanda? Gal tai kaip tik drąsa… Atsisakyti dar artėjančių malonių ir džiaugsmingų akimirkų, kad šiek tiek prieš laiką pasiektum tą taška, kurį anksčiau ar vėliau vis vien pasieksi? Pakelti ranką prieš save – tai drąsa, Amanda, pripažink.
Ponia Herter:
- Gal dar papasakok apie Dianos drąsą Džoniui?! Gal nori, kad abu mūsų vaikai būtų tokie drąsuoliai?! Juk turėsime kuo didžiuotis!
Ponas Herter:
- Nematau aš čia kuo didžiuotis… Tiesiog nematau ir ko gėdytis…
Ponia Herter:
- Ar aš sakiau, kad aš gėdijuosi savo mažylės?! Niekuomet (Ponia Herter apsiverkia) Savo mažylės aš niekuomet… Niekuomet nesigėdysiu! Niekuomet…

(Ponas Herter apkabina žmoną per pečius ir jie lėtai pasitraukia nuo kapo)

(Prie kapo ateina Roberta su Dianise. Rankose nešasi daug markerių ir ivairiausių šiukšlių)

Roberta:
- Dianise, čiupk ta raudoną markerį ir ten, kur parašyta “čia Ilsisi Diana Herter” nubrauk “čia” ir užrašyk “pragare”. Ir pripaišyk daug atvirkščių žvaigždžių ir… ir… ir šiaip pripaišeliok kraujo dėmių ar ko nors siaubingo.
Dianisė:
- Roberta, ar tu nemanai, kad mes jau ir taip per daug… Negana to, kad per tave, mus, Diana pasikorė, mes dar niekinsime jos kapą?.. Manau, jog nuejome per toli… O jei mus kas užklups?
Roberta:
- O jei ne?.. Baile tu! Neišdrįsti užbaigti darbo iki galo!
Dianisė:
- Net jei mūsų niekas neužklups, aš pati sau gyvenime neatleisčiau. Ir taip jau mano sąžinė nėra švari, Roberta, nejau tau ne trupučio negaila dėl to, kaip mes pasielgėme? Sutinku, pokštauti mokykloje… Tyčiotis… Bet niekuomet nemaniau, kad galime prieiti iki šito…
Roberta:
- Tau ką, gal tas kunigiukštis smegenis suminkštino?! Ji pati buvo kalta! aš jai neliepiau prasidėti su Rikiu. Nejau aš jos neįspėjau, jog susidėjusi su juo ji įsigis mirtiną priešę?..
Dianisė:
- “Mirtiną” tikrąja ta žodžio prasme…
Roberta:
- Taip, tikrąja. Ne trupučio nesigailiu. Aš ją įspėjau. Ji manęs nepaklausė. Viskas taip ir turėjo įvykti… Gal net ir Rikis kalčiausias…
Dianisė:
- Ka tu, Roberta, nusišneki?! Rikis?! Nori nusiplauti rankas? Kaip jis gali būti kaltas, dėl to, kad tu…
Roberta:
- MES!
Dianisė:
- Gerai, MES, ją privedėme prie šito… Ne, Roberta, Rikis nekaltas. Juo labiau, kad jis tavęs gyvenime nemylėjo. O tu jo taip pat. Nejau laikai mane tokia kvaile, kad aš nesupratau, jog jis tau buvo reikalingas, tik kaip dar vienas žaisliukas Dianos skaudinimui? Aš supratau. Nuo pat pradžių. Nuo pat pirmos dienos, kai tu pasakei esą įsimylėjai į Rikį. Juk jis net ne tavo skonio! Menininkas… O tau patinka “blogiukai”. Tau jis “patiko” tik dėl to, jog matei kokiomis akimis į jį žiūri Diana. Kaip ji sustingsta, kai tik jis paliečia jos ranka… Kaip ji parausta, kai jis jai pamoja sveikindamasis…
Roberta:
- Užtilk! Rikis man patiko ir vis dar patinka! Kadangi tos gyvates nebėra…
Dianisė:
- Nedrįsk Dianos vadinti gyvate! Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko!
Roberta:
- Nejaugi tu perėjai į tos “zombės” pusę?
Dianisė:
- Roberta! Prižadu su tavimi nebesikalbėti, jei tu dar karta pašityčiosi iš Dianos! Ir į niekeno pusę aš neperėjau. Diana mirusi, po galais! Į kokią dar pusę aš galiu pereiti? Ir iš vis, kur tu čia matai puses? Čia nėra pusių! Tai ne karas! Tai tik tavo išsigalvojimai! Roberta, padėk tą markerį! Ir eime iš čia!

(Roberta pasiima ryškiai juoda markerį ir užrašo ant kryžiaus “Diana degs pragare”.)

Roberta:
- Na, ka manai?.. (nusisypso savimi pasitikinčia, pergalės šypsena)
Dianisė:
- Tu nepakenčiama! (Išplėšia Robertai iš ranku markerį ir paskubomis nueina nuo kapo)

(Dianisė prasilenkia su Rikiu. Ji į jį atsitrenkia, iš ranku iškrenta markeris, tačiau Dianisė to nepastebėjusi nubėga tolyn. Rikis pakelia markerį, nori jį atiduoti, tačiau Dianisė jau toli. Jis jį įsideda į kišenę)

Rikis:
- Sveika...
Roberta (tyliai):
- Skirtingai nei Diana...
Rikis:
- Ka sakei?
Roberta:
- Ne, nieko. Sakiau užjaučiu dėl Dianos...
Rikis:
- Ak, taip... aš vis dar negaliu patikėti... Mano Dianutė... Mano saulė... žvaigždes nebuvo tokios ryškios kaip jos akių šviesa... Mano...
Roberta:
- Taip, taip, taip... (labai neužtikrintai) O ar žinai... žinai, jog... Emmm...  Jog tavoji “saulė”...  Na, ji del... Del savo mirties kaltino... Tik tave? Ir ir ir... Na, taip. Tik tave.
Rikis:
- KA?! Negali būti!
Roberta:
-Matai, kokia ištikimą merginą turėjai... į akis myliu myliu, už akių – jis kaltas dėl to, ką aš pati sau pasidariau...
Rikis:
- Nešmeišk Dianutės! Ji yra... buvo nuostabus žmogus. Ir ji visuomet liks nuostabus prisiminimas mano širdyje... Ir neišsigalvok nesąmonių! Aš žinau, jog galėjau dar daug padaryti, kad Dianutė dar liktų mūsų tarpe, bet... Nespėjau... Nepamaniau... Nesusipratau... aš kaltinu save... Tačiau nežinau kodėl tie patys žodžiai, išgirsti iš tavo lūpų, man kelia milžinišką nepasitikėjima ir abejones?
Roberta:
- Tai kaltini mane melavimu?!
Rikis:
- Niekuo aš tavęs nekaltinu... (Nukreipia akis į kryželi) O kas čia?! Dianute nedegs pragare! Nedrisk! kas tai parašė?!
Roberta:
- Iš kur man reiktų žinoti?! Aš juk ir pati norėjau tai nuvalyti... žinau, kad Diana ir aš nebuvome geriausios draugės, tačiau aš niekuomet negalėčiau taip rašyti ant mirusiosios kryžiaus...
Rikis:
- Tuomet kas?!
Roberta:
- Gal susivoksi, kai nuspresi atkreipti demesį į ta tokį juodai rašantį daiktą savo kišenėje... Ir kai prisiminsi, iš kur jį gavai... (Roberta apsisuka ir nueina nuo kapo palikdama Rikį)

Rikis; “Dianisė?.. Negali būt... Na... O gal?” (Išsitraukia nosinaitę iš kišenes ir bando nuvalyti užrašą) Ot gyvatė! Nenusivalo... (pasiima markerį) O gal... (Prirašo “ne” prieš žodį “degs”) Na, vis šis tas... O veliau gerai nuvalysiu...

(Ateina Džonis)

Džonis:
- Labas, Riki.
Rikis:
- Sveikas, Džoni...
Džonis:
- Aš žinau, jog tu negerai jautiesi. Aš tau turiu dovaną.
Rikis:
-Ech, Džoni... Per laidotuves niekas dovanų neteikia... Mažiuk, tau dar daug ką teks suprasti...
Džonis:
- Aš galiu tau padėti suprasti kodėl Diana pasikorė.
Rikis:
- Gal kada nors ir galėsi...
Džonis:
- Dabar.
Rikis:
- Ką?
Džonis:
- Aš atradau jos dienoraštį. Tik nežinau kam jį atiduoti – tau, Marijai, ar mamytei su tėveliu...
Rikis:
- O kaip tau atrodo, kas turėtų jį perskaityti? Tu jau skaitei?
Džonis:
- Šiek tiek... Ar ji man atleis?
Rikis:
- Diana? Žinoma... Juk tu jos šeimos narys... Juo labiau, kad ji jau...
Džonis:
- Mirusi. Nebijok to pasakyti. Juk visi tą žino. O sakydamas tai tu jos nei įžeisi, nei įskaudinsi. Juk ji prieš užrišdama mazgą po kaklu žinojo, kad bus būtent mirusi...
Rikis:
- Išmintingai kalbi, vaiki...
Džonis:
- Tiesa paprasta ir išmintinga... Manau, jog tą dienoraštį atiduosiu tau... Na, tiesiog kaip pirmam pasitaikiusiam...
Rikis:
- Jei manai, jog tai bus geriausia...
(Džonis pasirausia kuprinėje ir ištiesia Rikiui apdegintais kraštais užrašų sąsiuvinį)
Džonis:
- Imk.
Rikis:
- Labai ačiu... Nežinau ką dar ir pasakyti.
Džonis:
- Nieko sakyti nereikia. Dabar reikia skaityti ir suprasti mano seserį.
(Džonis ramiai pabučiuoja kryželį ir išeina)

(Rikis atsiverčia dienoraščio pirmajį puslapį ir balsiai skaito)

Rikis; “Mielas Dienorašti, visą gyvenimą jaučiausi kitokia... Nepritapusi ir niekuomet nepritapsianti... žinau, kad tokių kaip aš dar yra daug... Bet tokioje situacijoje kaip aš – vienetai... O gal ir iš viso nėra... aš turiu nuostabiausią draugę Mariją – ji mane visuomet paremdavo ir parems, suprasdavo ir supras... Tačiau šito aš jai sakyti negaliu. Nenoriu, kad ji apie mane manytu... Kaip apie tokią kokia aš ir esu. Aš gėdijuosi savęs. Laikau nenormalia. Tačiau ar daug tų, “normalių”? Nemanau... Visi esame skirtingi... Ji suprastu... Bet aš nenoriu. Bijau. Savęs. Kitų. Visų. Rikis. Mano vaikinas. Aš jį myliu taip smarkiai, kaip tik įmanoma ką nors mylėti... Tačiau... Kaip tik įmanoma mylėti DRAUGĄ. Nieko daugiau, nieko mažiau. Marija ir Rikis – tai du GERIAUSI mano draugai. Deja, mano širdyje ir Rikis priskiriamas prie draugų. Nors jis turėtų būti mano meilė... Mano vaikinas... Vaikinas – taip, meilė... Ne. Aš myliu kitą... Deja būtent dėl to man ir yra taip sunku... Nes myliu aš tą, kuri manęs nekenčia. Ir būtent dėl to, kad aš ją myliu. Butent dėl to. Ji jaučiasi pažeminta. Būtent, ji jaučiasi pažeminta. Aš esu... nenoriu rašyti, ištarti, ar net pamąstyti apie tą žodį. Aš myliu merginas. Tiksliau, merginą. Robertą. Pamenu, kadaise buvome geriausios draugės... Iki tol, kol aš supratau ją mylinti... Nežinau kuo ji mane patraukė. Žinau, jog ji buvo ir yra ir visuomet bus nuostabus žmogus. Supratinga... Na, tačiau gal ne perdaugiausiai, miela, pasitikinti savimi... Ji visuomet man buvo kaip autoritetas. Pamenu tą šiltą birželio vakarą, kai mes gulėjome po liepos medžiu ir kalbėjomes kokios mes geros draugės... Kaip tinkame viena kitai... Sutariame... Velnias vertė mane tarti tuos žodžius. O paskui prisipažinti jai, kad aš jaučiu šį tą daugiau, o tiesa pasakiau, DAUG DAUGIAU, nei šiaip draugei... Nei geriausiai draugei... Prisipažinau, jog ją myliu... Ir dabar noriu ištrinti tą epizodą sau iš galvos... Kaip ji į mane atsisuko pasibaisėjimo kupinu žvilgsniu. O tuomet sau ramiausiai nusijuokė. Tokiu skardžiu, erzinančiu juoku. Ji pasakė:

(Fone atsitraukia užuolaidos, po juo guli Diana ir Roberta ir veiksmas vyksta ten. Rikis skaito toliau dienoraštį, tiesiog mintyse. Vaiždas jam už nugaros vaizduoja tai, kas jau įvyko ir kas aprašoma dienoraštyje)

Roberta:
- O aš maniau, jog tu jau rimtai, Diana... Ech, na ir išgąsdinai... Dar šiek tiek ir būčiau patikėjusi, kad tu lesbietė...
Diana:
- Dar šiek tiek? Jokių šiek tiek nereikia. Man išties skaudu, jog tu juokiesi iš mano tikrų jausmų. Roberta, manai aš tau meluočiau tokį dalyką?!
Roberta:
- Na na, tu jau mane gąsdini. Nori pasakyti, jog tu rimtai tokia iškrypėlė?!
Diana (tyliai):
- Nežinau... aš ne iškrypėlė, tačiau žinau ką tau jaučiu. Tai ne meilė draugei, tai meile merginai. Ir aš myliu tave visa širdimi!
Roberta:
- Diana! Ką tu čia nusikalbi?!
Diana:
- Būtų gerai, jei nusikalbėčiau... Nes tas jausmas manyje mane žudo. Viską. Dalelė po dalelės išgraužia kaip vėžys... Jaučiu, kaip po truputį mano širdis trupa, kaip viskas persismelkia į plaučius... Kaip venomis teka kraujas sumaišytas su skausmu... žaizdos mano sieloje niekuomet nebeužsivers.
Roberta:
- Diana, aš su nenormaliais nebendrauju. Jei tu jauti tokias nesąmones man, savo geriausiai draugei, tuomet iki. Ne, ne iki, ATE! Nenoriu su tavimi turėti nieko bendro. Girdi? Nieko! Palauk kol klasė tai sužinos... Tik pamanykite! Diana – lesbietė ir kabina mane, ROBERTA! Mane!!! čia tai sensacija...
Diana:
- Jei tau geriausios draugės jausmai yra sensacija, kurią verta paskelbti visiems...
Roberta:
- Pataisa: BUVUSIOS geriausios draugės.

(Roberta atsistoja ir išeina. Paėjusi truputi dar atsisuka į Dianą, pasižiūri į jos ašarų kupinas akis ir nusijuokia. Nusisuka ir eina toliau)

(Diana atsigula ant pilvo ir verkia)

(Užsklanda uždengia Dianą ir medį. Rikis toliau skaito balsu)

Rikis:
- “Taip aš “išsiskyriau” su Roberta. Nemaniau, jog ji manęs nesupras. Atvėriau širdį. O ji man smogė tokį smūgį... Po tuo medžiu verkiau dar kelias valandas. Po kiek laiko pastebėjau kažkieno rudas akis žiūrinčias į mane. Pakėliau galvą, nusišluosčiau ašaras ir paklausiau kas jis. Tai buvo Rikis... Paklausė kodėl aš verkiu... žinoma, nesakysiu “Esu lesbietė ir manes nemyli mano buvusi geriausia draugė”. Tiesiog pasakiau “Niekas manęs nemyli...” O jis pasakė “aš tave myliu”. ” Taip... Pamenu... (Rikis užverčia dienoraštį ir toliau balsu dalinasi prisiminimais su Diana (O tiksliau jos siela)) Mes su tavimi po tos dienos dar ne kartą buvome susitikę... Bendravome... Po kiek laiko pasiūliau draugystę... aš žinojau kokia tu esi. Kalbu apie tai, jog tu mylėjai Robertą. Man ji sakė. Ir ne kartą. Tačiau manęs tai nejaudino. Aš žinojau, kad aš myliu tave, o tu mane. Ir man nerūpėjo, jog aš tavo širdimi dalinuosi su Roberta. Aš žinojau, kad ji tavęs neverta. Ji niekuomet nebuvo ir niekuomet nebus verta tokios asmenybės, kaip tu, Dianele. Gal nebuvau vertas ir aš. Tačiau aš norėjau tave apsaugoti nuo patyčių. Draugaudama su manimi tu galėjai paneigti Robertos kalbas apie tavo pakraipą. Žinau, jog tu to norėjai. O aš norėjau, kad tu būtum laiminga. Stengiausi tave bent po žingsnelį prie tos laimes priartinti. Diana, aš tave myliu, mylėjau ir visuomet mylėsiu. Roberta bandė mane suvilioti. Leisti tave skriausti. Užgaulioti. Skaudinti. Niekuomet!!! Tik ne kol aš gyvas. To negalėčiau leisti niekaip ir ne už ką. Ir ypač tau, mano saule... Ypač tau...

(Rikis nuleidžia galvą ir po minutėlės ateina Dianisė. Ji laikosi atokiau nuo kapo ir tarytum kažko ieško. Rikis pakelia akis, švilpteli ir paklausia)

Rikis:
- Ne šito ieškai? (Ištraukia ir iškelia markerį)
Dianisė:
- Tiesą pasakius, taip... Kur tu jį radai?
Rikis:
- Geriau tu man atsakyk – kaip tu išdrįsai aprašineti Dianutės kryželį?!
Dianisė:
- Aš?! Na jau, broleli, manes tuo neapkaltinsi! Kur ir kas prirašyta?
Rikis:
- Manau turėtum žinoti... (Parodo pirštu į užrašą)
Dianisė:
- O aš manau, jog Roberta pasitikėti neturėtum... Nejau neatpažįsti jos rašysenos? Turbūt ji tau pasakė, jog čia aš?
Rikis:
- Na... Tiesą pasakius, taip. Žinai, man jau dėl visko tas pats. Užrašą nuvalysiu... Dianutės nepamiršiu... O šiaip jaučiuosi šaltas. Nereaguojantis. Bejausmis. Viską, dėl ko tai įvyko aš žinojau... Ir žinau. Ir nieko negalėjau padaryti. Nors norėjau. Man gaila, jog nebepamatysiu Dianos. Gaila. Skaudu. Pikta. Nežinau ant ko...
Dianisė:
- Gal ant viso pasaulio... Ant savęs, kad nepajėgei jos sutabdyti... Ant kitų, kad prisidėjo prie jos... Išėjimo iš šio pasaulio... Ant pačios Dianos, kad nesugebėjo dar šiek tiek pakentėti... O gal ir ištverti viso to, kad ir kas ten dėjosi jos galvoje, sieloje, širdyje...
Rikis:
- Širdyje... Ten reikalai visuomet būna sunkiausi... Ir labiausiai susipainioję...
Dianisė:
- Nesuprantu tik vieno... kodėl Roberta šitaip neapkenčia... Neapkentė Dianos...

(Iš už krūmo išlenda apsiverkusi Roberta)

Roberta:
- ...Gal todėl, kad per smarkiai ją mylėjo, kad prarastų... (Prieina prie Dianos kapo ir atsiklaupia) Diana! Ar tu man kada nors atleisi? (Atsisuka į Riki ir jam taria) žinai, Riki, visą tą laiką, kol tu skaitei Dianos dienoraštį, aš sėdėjau čia, už to krūmo... Viską girdėjau... Viską jaučiau... Dabar man dar skaudžiau... Tiesa yra ta, jog pasakiusi Dianai, jog nebenoriu su ja turėti nieko bendro aš pasijutau išdavike. Tačiau principai neleido eiti ir atsiprašyti. Aš, kaip ir žadėjau, paskelbiau visai mokyklai apie Dianos jausmus... O paskui man darėsi pikta. Pykau ant Dianos. Už ką? Klausiate už ką? Už tai, jog... Jog pabuvusi be jos, tik pabuvusi be jos, supratau kaip smarkiai aš ją myliu... Jei tai ir meilė tik kaip draugei – aš ją myliu. Ir visuoemt mylėjau. Ir tave, Riki, viliojau vien tik tam, kad atitraukčiau nuo Dianos. Nuo mano Dianos. Aš po kiek laiko pajutau, jog be jos negaliu gyventi. Jog ir ji man daugiau nei draugė. Ir aš jos už tai nekenčiau. Žinojau, jog negalėsime būti kartu, nes pirma – kartu buvote jūs, antra – man labai svarbi kitų nuomonė apie mane, o lesbietė – ne koks įvaizdis... Ir trečia – aš savęs nekenčiu. Visiškai nekenčiu. Galėčiau sudrąskyti į gabalus savo esybę, savo kūną sudeginti, supjaustyti į milijardus mažų gabalėlių ir kartu su pulsuojančia širdimi išmesti iš aukščiausio pastato kokį tik rasčiau... Savęs nekenčiu už tai, jog tapau tuo, ko nekenčiau. Lesbiete. Aš tokia pat kaip ir žmogus kurio nekenčiu. Kurio nekenčiau. Aš tokia pat, kaip ir Diana. Ir jos nekenčiau už tai, jog tokia tapau. Ir savęs už tai nekenčiau. Viskuo, kuo šlykštėjausi, tapau pati. O dabar – mano Dianos nebėra... Ir niekuomet nebebus. Ir Diana, už tai aš tavęs nekenčiu! Kaip tu galėjai išeiti, išeiti ir manęs nesulaukti. Jei mylėjai, galėjai manęs laukt, laukt kol susivoksiu kokia pati esu... Tačiau tu neištvėrei. Diana... aš tave myliu... Ar tu man kada nors atleisi už tai, ka aš tau padariau? Kada nors? (Roberta užsidengia akis ir prapliumpa verkti)
Rikis:
- Galvok prieš darydama, Roberta. Galvok prieš darydama...

(Rikis su Dianisė priklaupia, pabučiuoja kryželį ir abu apkabina Robertą)

                                                          (UŽSKLANDA)

2003 kovo 9 d. - 2003 m. kovo 13 d.
2003-06-21 18:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 19 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-05 11:26
Dalius_
super
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-16 22:15
STARLET
Toks jausmas, kad veiksmas vyksta Zemaites laikais ;-) Lezbietes laisvai gyvena, mylisi ir tikrai nesizudo... Parashytum ka linksmo apie tai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-12 23:55
neswarbu
joooo skirciau auksciausia bala.....
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-12 22:31
becukraus
Dieve,kaip man patiko...net nežinau kodėl...Žmonės prieš darydami pagalvokim...;/ Susimąstyti privertė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-29 12:41
Goda Vaitytė
Tas kas taisė irgi nepagailėjo klaidelių... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-21 19:55
Kirvoboica
Įsivaizduokit be lietuviškų raidžių tokią teksto apimtį! sarmata! Galą gaus tas kas taisys,.. gal aš... :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą