kalėjimas tavo akių

aš išeisiu į purviną naktį,
laukime, tarsi permirkęs vėjas, neradęs prasmės,
aš išeisiu į viltį praradusią naktį
širdimi nepajėgęs priglusti prie tavo širdies.

aš išeisiu ir vieškeliai tylūs
ligi verksmo į dulkes sugers neritmingus žingsnius,
aš išeisiu ir medžiai nebylūs
nusipurtys nuo savo vainikų skausmingus lašus.

aš išeisiu į purviną naktį
per įskilusį ledą apgaulės tavųjų minčių,
aš išeisiu į beviltiškai vienišą naktį
iš dviprasmių sapnų, iš kalėjimo tavo akių.

pried.  aš išeisiu, gal nušvis tamkart
          nuo rugsėjo pavargusios akys
          ir tavo širdis sakys man palauk, bet aš,

          aš išeisiu, gal supras tąkart
          tavo nuoskauda dvelkiančios akys,
          kad meilė viena, o žodžių tiek daug,
                                      o žodžių tiek daug...