su savim pasiimti laikai

Skiriu brangiam žmogui, D.

Vidurnakčiais, kai tyliai kaukiu „škac mirtie, škac“, užeina rudenys ir pajuntu, kad viskas byra. Sukuosi nakties vėjo verpetuose. Nakties vėjas – ne dienos vėjas. Jis sukasi tarp medžių, niekur nelekia, jis glosto žieves ir šakas, pakloja gūsį krentančiam lapui.
Raudoni geltoni dryželiai paliečia dangų. Jie nuolat jį liečia, kai užeina rudenys. Lapai, ką tik nuo kūno nukritę, kyla, dienos vėjas – ne nakties vėjas, juos išnešioja po kiemus, po miestus, po šalis, kontinentus. Išsklaido byrančias raudonas išnaras, sutrupėjusius geltonus klevų tinklelius. Aš jau gimiau, žinodama lapų kelius. Kelius į saules, į miestus, į upes.
Skaudžiausia, kai vėjas įsisuka po suoliuku ir neįstengia išslysti. Tada prisėdu ir tabaluoju kojomis bandydama užkabinti gūsį ir ištempti nors dalį vėjo, nors dalį vėsos ir gaivos – ne suplėkusios lapų smarvės.
– Dargintus linus kluonan neša... – pasigirsta balsas. Jis prisėda šalia.
– Vėjai? – tyliai paklausiu.
– Žmonės.
– Vėjams lengviau... – pratariu.
– Bet jie neprivalo.
– Todėl tenka žmonėms. Toks gyvenimas. – liūdnai pritariu.
– Bet galėtų ir vėjai, kad jau lietūs dargina, sunešt ir pakloti galėtų jie. – palaukęs prataria ir nedrąsiai žvilgteli į tolį.
– Galėtų, bet jų niekas neprašo, nes nemoka paprašyti.
– Malūnų nebėr, tai net vėjas neprašytas nesisiūlo. Liūdna...
– Gaila, visus malūnus matyt, milžinai su savo kepurėmis išsinešiojo.

Nutilęs trumpam, jis pratarė:
– Grįžtančių niekas nesveikina, išeinančių nepalydi, mirusių negedi, gyvenančių nemyli.
– Tuomet ką tada veikia? – paklausiu. Šie žodžiai mane nustebina. – Nejau tokie nematantys, nežvelgiantys, nejaučiantys?..
– Tiesiog vieni kitiems tyli... – liūdnai ištarė.
– Bet juk žiauru tylėt.... Geriau tegu vieni kitiems būna...
– Visi vieni kitiems būna, bet... noris, kad tau kas nors būtų...
– Ir tau noris? – paklausiau, bet išsigandau.
– Noris.
– Ir man...
– Norėkime. – išdidžiai tarė jis. Ir jau pakilo eit. Bet tarsi pamiršęs kažką vėl prisėdo ant suolo.
– Ir norime. – atsakiau. – Visada tik norime ir norime.
– Kitaip sunku...
– Visada sunku, - ištariau, – net, kai norime, net, kai būname, net, kai nebebūname ir vėl būname tik kitam, visada sunku... Kartais gal miglotai palengvėja... Bet rūkas toks ir yra.... miglotas.....
– Galvojame, kad palengvėja, galvojame, kad rūpi, nieko negalvojame.  Įsitikinimai tai ar kraštutinumai kokie. Gailisi, kenkia kitiems... atleidžia, pyksta ir išvaro...
– Tad kam tada būti kitam, jei kitam būti nemokame. Kam galvoti, kad rūpi, jei nemokame rūpintis? – nedrąsiai paklausiau.
– Būti savimi ne savo labui... maitinti savimeile... buvimu savimi...
– Ar tai nesavanaudiška?
– Savanaudiška kitų labui...
– Sava nauda kitų labui... nauda sau kito labui, per daug naudos ieškojimo visame tame... – tai ištarusi nuleidžiu akis, žvelgiu į smėlėtą kelią.
– Taip jau yra. Arba maitini savimeile, kad kitiems padėtum, arba tavimi maitinasi... šlykštu... gerklėj gniužulas stringa... ryji ryji, bet...
– Paspringsime anksčiau ar vėliau...
– O kas verčia kvėpuoti? Nepaspringti? Kodėl norisi kas rytą atsikėlus vieną ir tą patį klausimą užduoti?
– O aš nežinau, kas verčia kvėpuoti... Baimė? Vaikiška viltis? Idiotiškas optimizmas..? Ar visi iš ryto savęs to klausia, kiti gal tik vakarais atranda laiko paklausti...
– Mano nuotaika svyruoja kas 6 sekundes...
– Kodėl? – susidomėjusi paklausiu.
– Nes nepatinka stalas namuos. Nes gražiai lyja, nes atsibodo mano virtuvė, nes patinka, ką padariau, nes nekenčiu kaimynų, nes dar smagu net lapkritį į gėlę, žydinčią kieme pažiūrėti, nes nekenčiu kelio duobėto prie įvažiavimo į mano namą, nes dievinu vakarais žiūrėti į žvaigždes, nes nekenčiu purvo po kojomis rytais, nes gražios man plikos medžių šakos, nes šlykštus purvinas dangus, nes mėgstu pažiūreti į savo kaktusus ant palangės, nes nemėgstu jų laistyti...
Patylėjome valandžiukę, nežiūrėdami vienas į kitą. Norėjau paguosti, bet nežinojau kaip. Tik ištariau:
– Į stalą nežiūrėk, nekreipk demesio... lietus gražus, kol esi viduje, virtuvė - laikinas dalykas, dėl jo sukti galvos neverta, visada gerai žavėtis tuo, ką padarei, sukūrei, ne kiekvienas turi tokią galimybę, kaimynai irgi laikini, nors gali pasirodyti, kad jie išsilaikys bemaž tiek pat laiko, kiek ir tu, tačiau galima pro juos tiesiog praeiti, gėlės žydi, kada gali, stebuklinga, kai žiemos rytą aptinki mažytį žiedą ant palangės, duobėtas kelias baisiau nei stalas, nors ir yra už tavo patalpų zonos, tačiau gal galima sulėtinti greitį arba pavažiuoti šiek tiek į šoną, žvaigždes ne visad įmanoma pamatyti, nors jas ir taip suseki tik naktimis, kartais pasitaiko naktų, kai jų nesimato, beje, kaip ir mėnulio, kuris, būna, išnyksta visai savaitei, tačiau žvaigždės visada yra: jos praeitis, bet yra, purvas po kojomis visada primins, kaip yra gera, kai jo nėra, medžių šakos, tarsi rankos, galbūt dėl to ir gražios. Rankos juk pačios savaime yra grožis, dažniausiai kūnas joms suteikia tam tikrą gerą ar blogą atspalvį darbų, dangus purvinas, vadinasi, pilkas, vadinasi, liūdnas, liūdesys gražu, kai jis apima visą sielą, ne galvą, ne koją, kaip sąnarių skausmas, o užlieja, tada galima šypsotis iš liūdesio, pabandyk. Kaktusas žalias, žalia spalva ramina, mėgstu šią spalvą, kaktusas visada primins, kad dar yra nors viena gyvybė tavo kambaryje, kai jau nepriskiri savęs prie tų, kurie egzistuoja, ir jie gyvena, nors ir pamiršti juos palaistyt...  – Bandžiau išlyginti jo svyravimus.
– Tau tai nuolat išeina... – luktelėjęs jis man tarė.
– Kas?
– Praskaidrinti. Šypsena nenusitrina niekaip nuo mano veido, bet jau vėlu, akys merkiasi. Eisiu jau...
– Gerai. Jei jau taip nori sapnuoti, eik. – tariau.
– O tu nenori?
– Dar nelabai...
– Tai dar pabūkime...
– Galim pabūti, bet, jei tau akys merkias, gal geriau jau eik.
– Pabūkim.
– Pabūkim... – pažvelgiau jam į akis ir nusišypsojau. – Papasakok apie savo stalą, kuris tau taip nepatinka.
– Man jis nepatinka, nes yra toks reikalingas. Ant jo esu padėjęs labai seną knygą, galąstuvą, peilį ir runas. Gal kada atsikratysiu, bus vietos kitam stalui...
– Peršasi išvada, kad stengiesi atsikratyti to, kas tau reikalinga... Negerai taip.
– Bet aš noriu be to apsieiti.
– Taip ir su žmonėmis? Kai pajusi, kad kažkas tau reikalingas, bandysi atsikratyti? Aš tikiuos, tu neisižeisi, aš turiu įprotį sakyti tai, ką galvoju.
– Man – tai gera savybė. Žmonės gali vaikščioti, kojas dvi turi, todėl patys pabėga, o stalas, nors ir keturias turi visada bus.
– Tuomet kam jo atsikratyti?
– Žmonių nereik atsikratyti, jie patys pabėga... Nors ir reikalingi...
– Bet tas ir yra pragariškiausia.
– Taip... visada.

Tą vakarą jis nebuvo ilgai. Dienos vėją pakeitė nakties vėjas. Jis nuėjo. Mano šešėlis sekė iš paskos. Bet pabijojo tamsos. Paleido jo ranką ir grįžo pas mane. Kas vakarą kvėpuodama nakties vėju, kuris nėra dienos vėjas, laukiu. Nakties vėjas sukasi pažeme tarp lapų. Vidurnakčiais, kai kūnas nemiega, kai šunų nosys uodžia šešėlius, o ūsai gaudo dulkeles ant grindų, gera laukti nakties vėjo. Niekada nesutikdavau jo toje pačioje vietoje.
Kitądien buvau prie upės...