Gal

Man pilkos dienos bėga su lietum
It juokas piktdžiugiškas priešo
Kur upės ašarų nuves? nejau dangun?
Koks skirtumas, ir taip mane kaip lapą vėjas mėto...

Ir nieks nežino, kad šaltom rudens naktim,
Kai šerkšno pūkeliu užklotos pievos,
Skrendu balton mėnulio pilnatin
Ieškot man skirto laimės žiedo

Ten džiaugsmas supasi vorų tinkleliuos,
Ten lauki tu tarp šimto sypsenų skaidrių,
Ten meilė šoka gyvenimo ugnelei
Ir aidi aidas dūžių tūkstančių sirdžių.

Bet rytą atneša naktis...
Ir dingsta margas gyvas sapnas
Belieka sapno grožio alkstanti širdis
Ir naujai dienai skirtas baltas lapas.

Kurį aš ašarom sūriom
Ir vėlei prirašysiu
O naktį ant sapnų sparnų
Mėnuliui nuskraidinsiu
Vorų tinklais kiekvieną žodį apipinsiu
Ir tau ji paskaitysiu,
Kad gal vėliau tu lūpomis savom
Naktim savam glėby mane ramintum