Istorija apie lietų ir sniegą

Jeigu nelydavo
dvi tris savaites,
senelis užvoždavo
kuriam iš mūsų
ir liepdavo verkti.

Verkdavom.

„Štai! „, šaukdavo dangui
„Štai kur tyrumas!
Štai, pažiūrėk,
bergždžias impotente! „

Senelis žinojo
dangaus silpnybes -
tas tuojau pasiduodavo.
Lydavo.

Senelis kvatodavo
pilvą suėmęs:
„Žiūrėkit“, sakydavo,
„aš net dangų valdau“,
o močiutė
baimingai žegnodavos.

Buvom jos angelėliai.
Už kiekvieną ašarą
gaudavome saldainių
ir baimingų
„tesaugo jus dievas“.

Ji valdė sniegą -
buvo balta balta,
o kai numirė,
buvo dar ankstyvas ruduo,
bet pasnigo.

Sniegui grūmoti
senelis niekad nedrįso.

Tik jeigu nelydavo
dvi tris savaites,
senelis užvoždavo
kuriam iš mūsų
ir liepdavo verkti.

Verkdavom.

Buvo per senas,
mes - per dideli,
kad skaudėtų,
bet verkdavom.

Gal dėl to,
kad mylėjom jį,
gal dėl to,
kad troškom lietaus
ir senelio
valdančio dangų.