pareik, parplauk

pabudo moteris
jauna kaip ir jos smalsumas

žingsneliai netvirti
veda nedrąsiai lyg per naują žemę

veda iki lango ir
jai atsiduoda it maža žvakė degtukas

o kaip keista
kad šiandien jis toks lengvas toks

ramus kaip antai
popieriaus lapas ir rašalo dėmės

pagavusios plunksną ir
nešančios ją savo vaga jau kelis mėnesius

ji kartais skundžiasi
be adresato bet viską gaunu:

pažiūrėk
nėra karvelio dingo kažkur

su savo šešėliu
į šviesą skaityti mirusių laiškų

ir kaip lyja pažiūrėk
koks metas tas nemalonus

lietus kaip lietus bet liečia
rankas kaip kad mirtis lapkritį šiurena lapais

mūza brangioji
baik lauke prie ąžuolo šaknų voliotis

ir plunksną parplukdyk
įsisodinusi šalia savęs ir Nojų.



2007-01-17,
Klaipėda