Strange

Saulė leidosi į mišką. Mane iš praeities vijosi mano paties demonai, o dangus buvo giedras, ir jame žiebėsi pirmos žvaigždės. Lengvas vėjelis kedeno mano plaukus, o ore jautesi šiltas “kolitu” kvapas. Trys bemiegės naktys ruošėsi tapti keturiomis. Pirštai patys kišenėje sugraibė cigaretę ir greitai ją išgriebė bei pridegė. Aš sustojau vidury šito seno, akmenimis grįsto kelio, kuriuo niekas nevažinėjo taip ilgai, kad jis net užžėlė. Ir pažvelgiau į tolumą.
tyla.
...agneto..nomalija...
...taip, taip!
Tu tikrai žinai ką darai?
Stabilizacijos santykis 315/18!
Sinchronizacija neigiama!
savaiminė reakcija? ar tai įmanoma?
"Štai - didžiausias šio amžiaus mokslo pasiekimas! Daktare, sakykite, ar..."
........................
Nejaugi prabėgo jau trys dienos? Ir štai, dėl vienintelės klaidelės, dėl minuso vietoj pliuso, dėl prakeiktos magnetinės anomalijos, aš gyvenu... kur? nežinau. Žvaigždės žemiškos. Augalai žemiški. Gyvūnai? nemačiau nė vieno. Žmonės? nemačiau nė vieno.
pradėjo degti filtras. Cigaretė nuskriejo į aukštas žoles, prieblandoje palikdama neryškų savo skrydžio pėdsaką.
Šyptelėjau. Juk daug kas atiduotų viską, kad tik atsidurtu tokiame pasaulyje, be žmonių, be triukšmo, be veidmainysčių, be pavoju. Nusijuokiau, ir pajutau, kad esu beviltiškai alkanas. Tamsoje pasirodęs žiburėlis manęs nė kiek nenustebino ir aš patraukiau link jo, šypsodamasis, žinodamas, kad ten rasiu karšto maisto ir gaivaus šalto vyno bei vieną cigarečių pakelį.

Namelyje nebuvo nieko. Tik paklota lova, stalas, nukrautas valgiais bei gėrimais ir židinys, kuriame traškėjo ugnis.
Laimingas aš užmerkiau akis, klausydamas tylios muzikos, skambančios mano galvoje. Ir užmigau.

Atsibudau ant žolės, laukymėje vidury miško. Rytiniai spinduliai nutvieskė medžius, ir viduryje laukymės aš išvydau medį. Seną, prapuvusį, su daugybe šakų...
Ant kiekvienos šakos kabejo po laikrodį.
kiekvienas laikrodis rodė skirtingą laiką.
aš prisiminiau.
Mostelėjau ranka, ir medis dingo. Mirktelėjau akimi - ir miškas dingo. Iškėliau į dangu pirštą, ir debesys išnyko iš dangaus, o saulė atsidūrė ties vakarais ir sustingo. Nusišypsojau ir suvokiau, kad mano kūno nėra, aš jį išgalvojau. Kad saulės nėra, o dangus - tiesiog mano sukurta iliuzija. Kad žemė, žolės, medžiai tėra mano vaizduotės vaisius. Aš suvokiau, kad esu šio pasaulio dievas, nes visas jis - mano samonėje. Nusišypsojau neegzistuojančiomis lūpomis nesančiam dangui. Iš naujo sukūriau savo kūna, ir nuleidau pirštą žemyn. Debesys atsirado savo vietose, o saulė sugrįžo į rytus. Mirktelėjau akimi - ir miškas atsirado. Pakėliau antakį - papūtė švelnus vėjelis. Priėjau prie medžio su laikrodžiais ir kiekviena laikrodi mečiau į mišką. Tada atsisėdau ir laukiau. Iš kiekvieno laikrodžio išsirito po ŽMOGŲ. Aš sėdėjau ir laukiau. Žmonių daugėjo, jie būrėsi į gentis, į miestus, į šalis, į tautas. Aš sėdėjau ir laukiau. Žmonės žudė, plėšė, prievartavo ir degino - o aš sėdėjau ir laukiau. Žmonės susitaikė, pasirašė sutartis ir spaudė viens kitiem rankas. Aš laukiau. Žmonės sulaužė sutartis, susipyko, spjaudė viens kitam į veidus. Aš laukiau ir šypsojausi. Galiausiai tarp ŽMONIŲ aš išvydau save. Tada nusišiepiau paskutinį kartą ir, pamojavęs medžiui su laikrodžiais, padariau tai, ką prieš tris dienas ar milijoną metu buvau užmiršęs padaryti - aš išmokau užmiršti, kad aš esu dievas.

Atsibudau po ypač keisto sapno. Mintimis priverčiau užsičiaupti žadintuvą ir prasiverti žaliuzes. Nusijuokiau iš savęs, ir prišokęs prie užrašų, griebiau tušinuką ir iš minuso padariau pliusą. Kasdien iš naujo sukurti pasaulį pernelyg sunku. Netgi man.