Lauk!

  Staigus šuolis iš sapno. Smaugianti baimė išplėstose akyse. Ranka
akimirksniu slepiasi po pagalve - ramioje šalto durklo kaimynystėje.
Mėnulio šviesa metaliniais spinduliais įsirėmė į juodas  akmenines
sienas. Už lango, toli, iki pat būties krašto - pilki šešėlių būriai.
Lėtas vibruojantis šnabždesys sklinda iš linguojančių
kūnų... "ateikpasmusateikpasmus"... Šlamesys už durų, šnibždesys
lauke... Skaidri siela... Baltas patalas... Aštrūs blizgantys ašmenys...
  Jo sapnai... Pilkumos apsupto žmogaus sapnai... Trečią parą iš eilės
jis sapnavo žingsnius... Žingsnius kažkur tolumoje... Jie artėjo be
perstojo... Kaskart baimė urgzdama traukėsi iš pavargusios žmogaus sielos. Sidabrinio vilko šuoliai draskantys tamsą, drebinantys išdegintą žemę... Horizonte, ten kur anksčiau tekėdavo saulė - ten švytintis taškas traiškė šešėlius... Dar vos matomas, Antišešėlis skynėsi kelią...
  "Nebepavyks"... "Nebesuspės"... Nežemiška jėga sviedė lango rėmus į sieną... "Užtat kiti"... Šešėliai tyliai švilpaudami slinko į
kambarį... "Bus laimingi".
                        Ant baltos lovos
                        Prie rausvos dėmės
                        Sėdėjo jaunas
                        Pilkas šešėlis...
                        Artėjo šviesa,
                        Dundėjo žingsniai