Kai dar nežinojau jog nesuaugau,
Smėliuotom kojom griuvau,
Juokiausi ir pyliau jį ant galvos.
Vasara buvo, vasara mano mylimiausioji.
Tada ir pasipainiojo nelemtoji dėžutė –
Smalsumas skraidina atbrailomis.
Atidariau Pandoros skrynią –
Šiurpuliai nuvilnijo dangumi ir oda.
Visi viesulai išsilakstė po visas šalis,
Vienas įstrigo plaukuose,
Pastirusi kaukštelėjau dangtį – veltui.
Medinėm rankom kirpau plaukus
Vėžio žnyples paėmus.
O tie tįso ir tįso link jūros,
Kaip gorgonų gyvatės
Vilnijo link laivų ir jūreivių.
Tuoj būtų apsiviję kaklus ir inkarus,
Bures ir žuvėdrų klyksmus.
Pasisodinau baltą angelą į širdį
Meilės nuodais nugirdžius,
Bijojau, kad tik neišeitų,
Bijojau virsti Pandoros prakeiktąja.