Kirmėlės

                             
  Septyniasdešimt. Ne, daugiau. Nežinau. Nežinau kiek tų žvaigždžių... Bet jos čia, virš galvos. Žiba, šokinėja... Toli, angelų karalystėje... Ir šitos yra mano... Gal yra kitų. Pro skylę virš manęs visada telpa tik šios... Jau pažįstamos... Duobė... Akmenys pjauna šonus... Jis tarė: "Lauk!". Laukiu... Štai kirmėlė... Sveiks, broliuk. Kaip
aš... šliaužia, šliaužia... nieko nemato ar nenori, negali matyti.
  Rugių laukuose, tarp medžių pulkų, akmens sienų akinančioje, perveriančioje antišešėlio šviesoje vyksta kova. Ginklų žvangesys, sunkus dūsavimas, žingsnių dundesys. Audra žaibais plėšia malachitines pievas. Šventa ugnis...
  Taip, brolis... Vis šliaužia, siekia kažko. Tik... Jis laimingas.. Taip, jis nepažįsta vilko žvilgsnio... Du krištolai, kviečiantys į kovą.
  Viršuje, įgeldama juodam orui, prazvimbė sidabrinė strėlė. Užkliudyta jos, vieniša žvaigždė susprogo sidabriniu lietumi... Išaušo... Pagaliau.