stoviu ant pusiaujo

norėčiau pasiimti tave
į neapšviestą mėnulio pusę.
pamiršti žemę, brolius,
tėvus ir draugus.

tenai mylėt tave,
mylėtis su tavim ir
nekvėpuot drauge.

įrengčiau jaukų, saulėgrąžų
mėnulio sodą, kad
pilkšvos aureolės
apšviestų mano mistines rankas
ant tavo jauno nuogo kūno.

prašau nedaug: tik
niekad nekalbėt,
neapšviestoj mėnulio pusėj,
mėgautis žvaigždėm,
priimt mane ir leist
man mėgautis tavim.

Nebijok.
kai oro nebeliks, o
aureolės išsikvėps,
Dievai pasiūlys vietą
savo dangiškam teatre.
                o jei ir ne...

numirsim.
neapšviestoj mėnulio pusėj.
pamiršę žemę, tėvus,
brolius ir draugus,
išjuokę realizmą.