Serengetis

Tai kas, kad saulė užkopė vos keletą vaikystės metrų –
nepakeliamas karštis įsupa į kailinius gepardo.
Gertuvė senka – teks gurkšnoti sausrą ir stebėti retro,
kai zebrai, pokaičio režimo pabaidyti, orą spardo.

Gal jau pasimiriau iš troškulio? – kad bent šlakelis kliūtų...
Tiek butelinių medžių, o atkimšti negaliu nė vieno.
Ir fonas čia – ne tigrai trys, o ištisas orkestras liūtų,
bei kiek šiurpokas, verčiantis pagaugus rankiot, juokas hienų.

Einu, o gal tiksliau slenku per klystkelius girtos savanos,
per verpalus minčių – verčiau jau tundra, nei kentėt košmarą,
kuriam ne vien tik uodegėlėm vizgančios gazelės ganos –
dar ganos žmogiški jausmai, kad niekuomet nebūna gera

ten, kur esi. Atrodo, tundroje tą patį tvankų kailį
galėčiau panaudot kur kas skalsiau nei šioj džiūvėsių plynėj...
Blaiviom akimirkom žinau, jog skvernuose nešiojuos Brailį,
dar nesubrendusį cunamį, tykų lyg audra stiklinėj.

Audra pažadina iš filosofijų, pašiaušia smėlį.
Metu į tolumą žiūroną brakonieriaus ir dairausi.
Ji artinasi, panaši į mažą, juodą apgamėlį.
Tai ne audra – kanopų bildesys, barbenantis per ausį,

išduoda sparčią kaimenę galvijų – jie jau netoliese.
Jie lekia taip pasiutusiai – beprotiškas Dakaro ralis.
Mane troškina vizija, jog lūpom vandenį paliesiu.
Kartu nubunda alkis – nors ne liūtas aš ir ne karalius,

bet pasišaunu persekiot triukšmingą buivolišką bandą –
juk tie raguoti padarai turbūt taip pat ištroškę gerti.
Gal net labiau nei aš – mačiau kaip jie TV ekranuos randa
pavojais ženklintas migracijų brastas – tai mano kertė...

tai vėl pakirdo altruizmo kertė galvoje primato,
kuris, net kęsdamas nepriteklių, atjaus būtybę kitą.
Geruolis tūno manyje, tik kartais jis nebeprimato,
jog tie nuoširdūs poelgiai dabartyje labai pakito...

Taigi skubu flegmatiko sprintu, išsekintas pavymui,
raukšlėtom plaštakom vaikau miražą grifų ir šakalų,
tik misija palaiko sąmonę vargšeliui piligrimui,
viena mintis – vandens – kai taip sunku, pamiršta vyrai alų.

Taip pamiršau ir skaičių, kiek dienų vilkausi jiems iš paskos,
ir kas esu, ir ką veikiau tenai, tik nenustojau ėjęs,
kol nugirdau, jog į haliucinacijos langelį draskos
trombonais grojantys drambliai – jų aidą žarstė lengvas vėjas.

Tuomet pramerkiau sudrumstas akis ir nudžiugau it grafas,
aptekęs turtais – paausiuos žvangėjo nuojautos malonios.
Lęšiukų drėgmėje bolavo gert palinkusios žirafos,
o galanterijos ropliams rūpėjo tik zenito vonios.

Tapau alchemiku, nes mano ašaros pavirto auksu.
Pamerkiau Dievui akį – juk tai jis man leido praregėti.
Dabar žinau, jog vieną dieną ligi pat dangaus užaugsiu –
tik leiskit, susimildami, pabaigt sapnuoti Serengetį...