Beprasmybė ir baltas nežinios rūkas.

Pasaulio šydai
ir monai
bėginėja lengva ristele.
Nuo sužeisto paukščio-
ligi šlamančių kopų.
O, medi beveidi,
ar dar ne žiema? -
vėl klausia paklydusi siela
ir alsuoja dirbtine kančia.
Tylūs peizažai,
išsipusčiusios katės,
lekia į graudžią
šventadienio maldą.
O balsas beorėj
stiklinėj
niekaip netyla,
ir vejas
baltą beprotybės giją.
Negilią. Netrapią.
Ir padoriai niekingą.
-----
Kažkam prabyla naktys,
niekingai pilkos.
Kažkam sustoja laikas,
klaikiai purus
(Ne man, ne Jums,
o tik baltam nežinios žmogui).
Pražydus ramunė
violetinei kančiai,
niekaip nevysta
ir bando tikėti,
ko niekad nebus.
Pabėgusios raidės
vėl skelbia streiką
ir
nedarniai rikiuojas
dėmėtam lape.
O paukštis baltas
vėlei nugaišo.
Ir liko tik
naktinė kančia.