Gilūs žmonės kuproti

Aš kuprotas labiau nei gali susapnuoti.
Įpratau nematyt subjauroto fasado.
Mano knygos viršelis skurdus, nudėvėtas,
bet viduj... bet viduj aš toks pat kaip ir tu.

Gilūs žmonės, jie lieka vieni, jie sparnuoti,
jie įprasmino būtį, pasaulį atrado,
tik tarp mūsų ilgai nesuranda sau vietos,
juos paviršium praeinantys bado pirštu.

Trys šviesos spinduliai gotikinį drabužį,
tą, kuriuo nuolatos Dievo motina vilki,
veria skaudžiai ir lūžta vitražinėj burėj –
nors atrodo vienodi – skirtingi visi.

O varpai šiandien neskamba – šiandien jie ūžia,
gilų žmogų į tramdymo stotį nuvilkę.
Čia nėra traukinių, jų dar nieks nesukūrė –
tik skliautais ropinėja aidai pratisi.