Lijo. Priešais mane - gatvė. Tokia vieniša ir apleista ji buvo. Tokia tyli... Viskas aplink miegojo. Buvo baisu net akmenuką paspirti, nes atrodė, kad nuo menkiausio judesio ar garselio viskas pabus. Nesinorėjo žadinti šios nuostabios tylos, šios aplytos gatvės, paukščių, kiemuose miegančių šunų. Ėjau taip tyliai, bijodama, kad mano bato kulnas stipriau kaukštels į asfaltą ir tada pabus viskas. Pabus vėjas, medžiai, pievos. Pabus automobiliai ir vienas po kito važiuos šia gatve. Pradės čiulbėti paukščiai, loti šunys, o nuo jų lojimo pradės busti ir žmonės. Kai kurie iš jų pradės nepatenkinti burbėti, kad kažkas jiems sutrukdė kokį nuostabų sapną sapnuoti, kiti - dėkos, kad pažadino iš košmaro.
Priešais mane sumirgėjo šviestuvas. Jis tarsi žiovaudamas skundėsi, kad nori miego. Taip, dabar prisiminiau. Ne visi miega. Nemiega gatvės šviestuvai. Jie kiaurą naktį budi ir šviečia. Kiaurą naktį jie stebi tuščią, tylią, vienišą ir apleistą gatvę.
Pamažu tyliai pėdinau takeliu. Jau veik nebelijo, tačiau aplink niekas nepasikeitė, nepabudo. Man už nugaros retkarčiais nusižiovaudavo tas pats mieguistas žibintas. Niekas, išskyrus mane, nejudėjo ir nekėlė nei menkiausio garselio. Taip, naktis tikrai buvo visiškai priešinga dienai, kai gatvė prisipildo automobilių, aplink čiulba paukščiai, šviečia saulė ir po pievutę laksto vaikai. Niekas tuo metu nemiega, išskyrus žibintus. Tada jie ramiausiai snaudžia, laukdami, kol vėl pradės temti ir jie vėl turės budėti ir saugoti naktį.
Kai apėjusi ko nevisą Linksmadvarį vėl atsidūriau prie žibinto, kuris jau nebeištvėręs užmigo, pamažu pradėjo aušti. Kažkur toli jau girdėjosi automobilių ūžesys, kur ne kur pradėjo žiebtis geltoni kvadratėliai pastatų languose (kažkas tikrai anksti keliasi).
Po geros valandėlės saulė jau buvo pakilusi daug aukščiau. Čiulbėjo paukščiai, savo giesmėmis šildydami širdį, skleidėsi gėlės, pripildydamos orą nuostabių kvapų, kurie maloniai kuteno nosį. Darėsi vis šilčiau. Lietaus nebebuvo nei pėdsako.
Dar po valandos kieme jau bėgiojo vaikai, paskui juos dar visai mažas šuniukas, džiaugdamasis gražiu rytu, bėgo ir bandė poagauti jų kojas.
Aš grįžau namo ir tada pagalvojau: jei diena nuo nakties taip labai nesiskirtų, nebūtų taip įdomu gyventi, nes ir diena, ir naktis, kad ir kokios jos skirtingos, jos vienodai nuostabios.