Prie jūros žiemą

Sustingsta bangos, akmenėja vėjas,
mums prieš akis derlingo sapno laukas
nebyliai auga po droviu stiklu.

Štai ir akimirkų žavių pjovėjas
dalgiu švytuoja niekieno nelaukęs
aukštai virš cukraus pudros vystyklų.

Šie žodžiai nebesvarūs, jie bejėgiai.
Tyla išstudijavo pantomimą.
Tyla neįtikėtinai lanksti.

Į rojų traukiniams dar tįsta bėgiai,
tad skelbti demografinį sprogimą
ramioj miegų stotelėj kiek anksti.

Pažadinau tave – tik nesupyki –
šis sapnas išsiliejo į tikrovę.
Jau kitą krantą siekia jo žyma.

Liūliuoja mėnesį jauna supikė,
ir mes sūpuojamės linges įkrovę –
stebuklais kvepia jūrinė žiema.