Totemas

Šamanas užkūrė laužą. Naktis vos prasidėjo. Tačiau tyla negalėjo nieko aplink nustebinti, nes nieko nebuvo. Laužas įsiliepsnojo dar labiau. Didžiulis, tamsą skrodžiantis laužas niekaip nesiderino prie mirtinai sėlinančios tylos.
Šamanas užmetė paskutinį malkų glėbį ir atsisėdo ten, kur nesiekė laužo šviesa. Užmerkė akis. Rankos ramiai suko akmeninius karolius. Laužas blėso. Liko tik karščiu alsuojančios žarijos. Iš šešėlių supančių rusenančias žarijas formavosi pavidalas. Didižiulė, į save įtraukianti tamsa, kurioje degė dvi nerimstančios akys.
Šamanas lėtai pakilo. Nusilenkė tamsai, įgavusiai Vilko pavidalą, laužo likučiams – pelenams. Pažvelgė į rytuose kylančią saulę. Nusilenkė jai ir dingo paribio tarp miesto ir miško šešėliuose.

XXX

Žmogus staiga pakirdo iš miego. Didžiulio vilko degančios akys atsekė jį ir iš sapno. Žmogus dar kartą stipriai užsimerkė: apsidairė po kambarį – nieko. Ir tik tada pastebėjo, kad rankos dreba, lyg po lede praleistos nakties, kad visas išpiltas prakaito, tarsi, po nepaliaunamo bėgimo valandų valandas, kad kalena dantimis, kaip vaikas, šešėliuose atradęs baubą.
Atsikėlė iš lovos ir nužingsniavo į virtuvę. Šaldytuvas savyje slėpė šalto alaus butelį. Iki ryto dar buvo toli, tačiau žmogus nebegalėjo užmigti: akys - laukinės, visą griaunančios ir amžinai alkanos – neleido protui atsipalaiduoti.

XXX

Žmogus ėjo gatve pavargęs ir piktas. Gatvė buvo tuščia. Ankstyvas rytas. Saulė dar nebuvo pakilusi virš stogų, o lempos jau nebedegė. Prieblanda tvyrojo. „Tos prakeiktos akys neleido sumerkti savųjų. Kažkokia nesąmonė - vilkas, ugnimi alsuojančiomis akimis... Sapnas, o įsisrėžė į smegenis, taip lyg viskas būtų tikra ir skausmingai gelia. “ – mintys žmogaus galvoje tokios pat, kaip ir prieblanda aplink – tirštos ir nerimastingos.
Staiga pirmas saulės spindulys atsispindėjo viršutiniame namo lange ir ėmė artintis prie gatvės grindinio. Žmogus stabtelėjo gaudydamas žvilgsniu saulės zuikučius.
- Keistas rytas... Niekada anksčiau nepastebėjau tekančios saulės.
Po gatvę pasipylė šešėliai: stulpų, namų, kioskelių, stotelių, pavienių praeivių. Žmogus sustingo. Jo šešėlio nebuvo. Jis žvelgė į šaligatvį, kur turėjo būti jo šešėlis ir negalėjo patikėti, pasitrynė akis, apsidarė ir... Šešėlio vietoje formavosi tamsus pavidalas. Žmogus atsirėmė į namą, tada prisėdo ant šaligatvio grindinio – Vilkas žvelgė į jį. „... tos pačios alkanos akys... “
Žmogus ilgai sėdėjo negalėdamas pajudėti. Pro šalį visi skubėjo kažkur, niekam nerūpėjo sėdintis namo pašonėje, niekas jo nepastebėjo, nepastebėtų, net jei jis jau būtų miręs... Tai buvo didelis miestas.

XXX

Šamanas ramiai miegojo – atliko savo darbą. Miegos tol, kol Žvėris pasisotins, kai ateis metas Vilkui keliauti kitur. Tada šamanas atsibus ir išlydės Jį. Po Išvykimo šamanas nebeturės laiko miegui – reiks pasirūpinti šios planetos Pusiausvyros atstaymu, kad galėtų įvykti kitas Atvykimas.

XXX

Atsipeikėjo žmogus tik vakare. Vėl gatvė tuštėjo. Saulė jau pasislėpė už namų, o lempos vis dar nedegė. Vėl tvyrojo prieblanda. Per namo stogus palengva lipo mėnuo. Žmogus pajudėjo namų link. Stengėsi žiūrėti tiesiai prieš save...
Jo šešėlis vėl virto vilku. Jis sėlino už žmogaus nugaros. Visi sutikti žmonės dingdavo jo nasruose. Nei kraujo, nei kaulų traškėjimo, nei riksmų – absoliuti, žiauri, neįveikiama tyla, tarsi Juodoji skylė.
Žmogaus mintys virto chaoso raizgalynu:
„Šešėlis virto vilku? Akys alsuoja alkanu karščiu? Visi kelyje sutikti žmonės dingsta, kaip nebuvę? Kas tai? Man vaidenasi? O gal aš vis dar sapnuoju ir niekaip nesugebu pabusti? “
Netikėtai jis atsikratė stingulio. Žvilgsniu apmetė aplinką. Atsidūrė toli nuo namų. Naktis perkopė į antrą pusę. Danguje vėjas blaškė debesų likučius, neleidžiančius mėnulio šviesai pasiekti gatvės dugną.
Žmogus sustabdė taksi, pasakė adresą. Važiavo lėtai – vairuotojo laukė ilga naktis. Žmogus pasuko galvą ir pažvelgė pro langą: vilkas bėgo šalia. Visa, kas gyva, dingdavo vos tik jis prisiliesdavo...
„Aš prakeiktas“ – sumurmėjo žmogus, tada atidžiai pažvelgė į vairuotoją, tačiau šis nieko nematė... – „Už ką? Ką tokio padariau, kad matyčiau visą tai? “
Vos išlipęs iš automobilio jis pasileido laiptais aukštyn. Nieko nematė, negirdėjo, nejautė, tačiau žinojo – automobilio vairuotojas dingo, kaip ir daugelis žmonių iki jo.
Name geso šviesos. Kartu su tamsa pasaulin įžengė tyla.

XXX

Šamanas neramiai sujudėjo. Jo miegas buvo sutrikdytas anksčiau laiko. Nuojauta, kad Vilkui gręsia pavojus pažadino šamaną. Ta nuojauta privertė skubiai pašokti ir lėkti į miestą.

XXX

Žmogus sėdėjo savo kambaryje. Jis drebėjo nuo tylos. Nors jau priprato prie alkanų akių, tačiau prie tylos priprasti negalėjo. Ta tyla vertė jį patikėti tuo, kas vyko aplink. Sėdėjo ilgai. Į langą pažvelgė rytas. Po to diena.  Vėl pradėjo vakarėti.
O tada tyla jį įveikė. Jis pažvelgė į žvėrį ir sukandęs dantis iškošė:
- Kas tu?
Akys žybtelėjo.
„Aš - Vilkas. Esu tavasis totemas. “
- Kalbėk! – sušuko žmogus. – Nebegaliu pakęsti tylos! Sakyk: kas tu?!
- Aš esu Vilkas. Keliauju po pasaulius. Esu karys. Tačiau į tavo pasaulį atvykau ne kariauti.
- Ne kariauti? – žmogui pritrūko kvapo. – O kaip tie – išnykę tavyje? Ir kodėl, po galais, tapai mano šešėliu? – žmogus nesuprato, kaip išdrįso taip įžūliai kalbėti.
- Tu iš senos giminės. Jos totemas – Vilkas. Kiekvieno Atvykimo metu tampu šios giminės atstovo šešėliu.  Šis pasaulis yra mano gimtinė. Ir tik jame aš susigrąžinu kovose prarastas jėgas. Tačiau grįžti į gimtinę galiu tik kartą per tūkstantį metų. Man tarnaujantis šamanas atėjus laikui iškviečia mane ir parenka Totemo giminės atstovą...
Žmogus negalėjo patikėti. Vėl stojo tyla. Jis nebegalėjo jos pakęsti:
- Kiek tau reikia, kad išsinešdintum iš MANO PASAULIO?!! – žmogus nebeteko kantrybės. Viskas atrodė pernelyg netikra, kad tai būtų tiesa.
Akys suliepsnojo karščiau, atrodė, kad jos tuoj sudegins viską aplink save.
- Kartais tik apsidairau, kaip pasikeitė Mano pasaulis. – Vilkas kaukštelėjo dantimis. – Bet šį kartą man reikia daug – paskutinė kova vos manęs nesunaikino
Dar vienas klausimas sukosi žmogaus galvoje.

XXX

Šamanas bėgo. Jis žinojo, kad suklydo pasirinkdamas Totemo atstovą. Šis žmogus buvo per jaunas ir atitrūkęs nuo Giminės kamieno. Jis nieko nenutuokė apie Senasias legendas. Jis nežinojo tradicijų prasmės.
Šamanas bėgo...

XXX

- O kas tau neleidžia pasilikti mūsų pasaulyje visam laikui?.. – žmogus ištarė šiuos žodžius tyliai, lyg nujausdamas atsakymą.
- Cha, – Vilko nasrai, didžiuliai nasrai, atrodė dar didesni, kai jis mėgdžiojo žmogaus šypseną. – Nes ne visi Pasauliai yra man pavaldūs. Ir kol taip yra  aš negaliu pažeisti Pasaulių harmonijos. Iš kiekvieno pasaulio imu tiek, kad Pusiausvyra būtų išlaikyta. Vos tik mano priešai ar bendražygiai pajustų, kad imu daugiau – visi susivienytų ir man tektų bėgti. Niekas nenori Chaoso sugrįžimo.
Žmogus žvelgė į tas degančias akis. Jis nekentė jų. Nesuprato, o ir nenorėjo suprasti, viso to, ką porino Vilkas. Žmogus nenorėjo jaustis kaltas už išnykusius tose akių bedugnėse.
Šuolis buvo toks netikėtas, kad Vilkas nespėjo sureaguoti – žmogus jau skriejo žemyn pro išdaužtą langą...

XXX

Šamanas nespėjo. Jis matė, kaip dužo langas, kaip žemyn lyg meteoritas krito ir beprotiškai kvatojosi Totemo giminės atstovas. Šamanas sustojo, liūdnai pažvelgė į tuščią žmogaus kūną.
„Viskas. Šis Pasaulis pasmerktas – Vilkas nebeištrūks iš šio pasaulio be žmogaus, kurio šešėliu buvo. “ – ir šamanas tyliai dingo kitame Pasaulyje.

XXX

Naktį pervėrė nesibaigiantis Vilko staugimas - ne savo noru Vilkas tapo medžiojamas. Ne savo noru pažeidė Pusiausvyrą. Ne savo noru padėjo Chaosui dar per žingsnį priartėti prie Visų Pasaulių Vartų.
Žemė virto šešėliu...