Originalusis šedevras. Myliu mamą ir tėtį. Turiu šunį.

Jeigu šis mano šedevras bus įvertintas mažiau negu 5, labai supyksiu aš ir mano šuo, nors kai jis buvo mažas nemokėjo pykti, o dabar moka. Mano močiutę ištis infarktas, o tėtė nembemylės mamos. Rituosi su originaliųjų rašyk'ų banga. Stiprybės Jums, mano broliai. Myliu jus visus. Nešvyturiuokit po dešimt prašydami autografo...
o Jeigu rimtai, gal gana nesąmonėms? nes jau išradingumas peržengė ribas - kopijuojam TV antenas, rašom sakinį, žodį ir vadinams tai puikiais darbais. Išsigimimas.



Norint kalbėti apie Lietuvos investicinę aplinką pirmiausia reikėtų susipažinti su keliais svarbiais terminais, kurie turį didelę reikšmę nagrinėjant šią temą.
Investicijos - piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.      Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Investicinė aplinka yra sudaryta iš investicijų, investuotojų, investicinių sąlygų ir viso, kas su tuom susiję. Investavimo objektas - ūkio subjekto nuosavas kapitalas, visų rūšių vertybiniai popieriai, ilgalaikis materialusis turtas ir ilgalaikis nematerialusis turtas.
Valstybė sudaro palankias sąlygas privačioms investicijoms bei užtikrina efektyvų valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimą siekiant valstybės ekonominės ir socialinės plėtros.
Reinvesticijos - iš investicijų gauto pelno (pajamų) investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas (pajamos) buvo gautas.
Strateginis investuotojas- investuotojas, su kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka sudaro investicijų sutartį.
Investicijų projektas - dokumentas, finansiškai (ekonomiškai), techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų grąžą (komercinis projektas) bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus.
Didelę reikšmę turi ir Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas (priimtas 1999m. liepos 7d.). Šis įstatymas nustato investavimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Analizuojant šį įstatymą galima detaliau susipažinti su investicijomis. Įstatyme tiksliai apibrėžtos investicijų rūšys:
1. Investicijų rūšys pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui:
1) tiesioginės investicijos - investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
2) netiesioginės (portfelinės) investicijos - investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
2. Investicijų rūšys pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą):
1) vidaus investicijos – Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje;
2) užsienio investicijos - užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje.
3. Investicijų rūšys pagal investuotojo statusą:
1) valstybės investicijos - investicijos valstybės poreikiams tenkinti nacionalinio biudžeto, valstybės (savivaldybių) fondų lėšomis, Lietuvos valstybės (savivaldybių) vardu gautomis paskolomis, valstybės (savivaldybių) įmonių lėšomis ir kitu valstybės (savivaldybių) turtu bei valstybės (savivaldybių) suteikiamomis paskolų garantijomis;
2) privačios investicijos - Lietuvos Respublikos ir užsienio privačios nuosavybės teisės subjektųinvesticijos;
3) užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijos.
4. Investicijų rūšys pagal investavimo objektą:
Taippat šiame įstatyme tiksliai apibrėžti investavimo būdai, kurie irgi yra labai svarbūs kalbant apie investicijas, investicinę aplinką.
1) kapitalo investicijos - investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti;
2) finansinės investicijos - visos investicijos, išskyrus nurodytas šios dalies 1 punkte.
Taippat šiame įstatyme tiksliai apibrėžti investavimo būdai:
1) steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį;
2) įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;
3) sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;
4) skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;
5) vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis;
taippat  investavimo skatinimo būdai:
1) investuotojams teikiamos mokesčių lengvatos, kurias nustato atitinkami mokesčių įstatymai;
2) darbuotojų perkvalifikavimo išlaidos iš dalies ar visiškai padengiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;
3) Lietuvos ir užsienio kreditoriams, suteikusiems paskolas investicijų projektams įgyvendinti, teikiamos valstybės (savivaldybių) garantijos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;
4) paskolų, skirtų ūkio subjektams investicijų projektams įgyvendinti,  grąžinimą bankams gali užtikrinti Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų arba draudimo įmonių teikiamos garantijos arba šių paskolų draudimas;
5) dėl ne mažesnių kaip 200 mln. litų ir atitinkančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kriterijus investicijų Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos iki 2001 m. rugsėjo 1 d. sudarytos su strateginiais investuotojais investicijų sutartys vykdomos pagal jose nustatytas specialias investavimo ir verslo sąlygas;
6) dėl ne mažesnių kaip 20 mln. litų, o rajonuose, kur nedarbo lygis didesnis už šalies vidurkį, oficialiai skelbiamą Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl ne mažesnių kaip 5 mln. litų kapitalo investicijų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka sudaro su investuotojais investicijų sutartis, kuriose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos;
7) investicijoms į savivaldybės infrastruktūrą, gamybos ar paslaugų sritį savivaldybė sudaro investicijų sutartis, atitinkančias savivaldybės tarybos nustatytus kriterijus. Specialios investavimo, verslo ar sklypo parinkimo sąlygos tokiose sutartyse nustatomos pagal savivaldybės kompetenciją;
8) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais valstybinė žemė investuotojui išnuomojama ne aukciono būdu;
9) infrastruktūra (iki investuotojui suteikto sklypo ribų) sutvarkoma valstybės (savivaldybės) lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
Kadangi įstatyme  viskas apibrėžta gana detaliai,  kyla mažiau klausimų  susijusių su investicijomis, tiksliai nusakytos investuotojų teisės, investuotojų teisių garantijos, investicijų apsauga atlygintino paėmimo atveju.
Valstybė taippat vykdo investicijų politiką ir jos vaidmuo yra labai svarbus. Valstybė sudaro palankias sąlygas privačioms investicijoms bei užtikrina efektyvų valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimą siekiant valstybės ekonominės ir socialinės plėtros. Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme numatyti konkretūs atvejai, kai valstybė remia tam tikras investicijas (12 strp.). Valstybės investicijų politika formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje, valstybės remiamose programose, Valstybės investicijų bei Valstybės skolinimosi programose, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ūkio ir ekonominės-socialinės raidos prognozes. Valstybės investicijų programa sudaroma ne mažiau kaip trejiems metams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybės investicijų programą teikia svarstyti ir tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimui kartu su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato valstybės lėšų, skirtų valstybės investicijoms, planavimo, tikslinimo, naudojimo, apskaitos bei kontrolės tvarką.



APIE INVESTICINĘ  APLINKĄ LIETUVOJE:



2006 m. priimta Investicijų skatinimo programa. Programos tikslas yra skatinti Lietuvos verslo plėtrą ir šalies ekonomikos augimą, pritraukiant tiesiogines vidaus ir užsienio investicijas. . Programos uždaviniai:
1. gerinti investavimo sąlygas;
2. gerinti investicijų ir darbo rinkos plėtros atitiktį;
3. formuoti verslui ir investicijoms palankų Lietuvos įvaizdį;
4. skatinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą bei inovacijas;
5. mažinti mokestinę naštą verslui;
6. užtikrinti informacijos apie investavimui tinkamus (investuotojams patrauklius ir neužimtus) žemės sklypus ir pastatus (ar) patalpas prieinamumą potencialiems investuotojams;
7. skatinti pramoninių teritorijų plėtrą;
8. sukurti konkurencingą investicinę aplinką, siūlant potencialiems investuotojams investicinių paskatų paketą.
Programa padės vykdyti kryptingą investicijų skatinimo politiką, o jos įgyvendinimo priemonės leis sudaryti palankias teisines, ekonomines, finansines ir administracines sąlygas investuoti privatų kapitalą, taip pat viešojo ir privataus sektorių partnerystės sąlygas.
Siekiamas spartus ūkio augimas ilguoju laikotarpiu įmanomas tik kuriant, stiprinant ir išlaikant tarptautinį mūsų ekonomikos konkurencingumą, nes Lietuva, būdama maža ir atvira ekonomika, yra neišvengiamai priklausoma nuo sėkmingų ekonominių santykių su kitomis bendrosios ES rinkos ir trečiosiomis šalimis. Dėl to ypač svarbios tampa dvi pagrindinės kryptys: siekis keisti mūsų ūkio struktūrą, aktyviai diegiant inovacijas ir sparčiai plečiant aukštą pridėtinę vertę sukuriančio, aukštosiomis ir vidutiniškai aukštomis technologijomis besiremiančio verslo dalį, siekis sukurti optimalią fizinės ir verslo infrastruktūros aplinką, kuri sudarytų prielaidas mobilumui, bendravimui ir bendradarbiavimui (tiek su užsienio partneriais, tiek tarp šalies verslo bei mokslo ir verslo partnerių).
Atsižvelgiant į pasaulinę gamybos perkėlimo tendenciją ir mažą aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos dalį Lietuvoje, labai svarbu pritraukti TUI, kurios leistų perimti aukštesniąsias technologijas ir šiuolaikines vadybos žinias. Taigi viena svarbiausių priemonių, siekiant esminio pokyčio Lietuvos ūkio struktūroje didinant aukštos pridėtinės vertės verslo dalį, ypač  trumpuoju (iki 3 metų) ir vidutiniu (iki 5 metų) laikotarpiu, yra veiksmingas TUI pritraukimas. Efektyvus TUI pritraukimas prioritetinėse ūkio plėtros srityse leidžia per trumpiausią laiką importuoti žinias ir technologijas, vadybinius gebėjimus ir taip paskatinti bendro produktyvumo didėjimą. Iš esmės pasibaigus privatizacijos procesui, esminė TUI pritraukimo kryptis yra plyno lauko investicijos. Šiuo požiūriu labai svarbus tampa viešųjų teritorijų pritaikymas investicijoms pritraukti ir pramoninių teritorijų plėtra bei regeneracija, siekiant užtikrinti, kad Lietuvoje egzistuotų pakankama nacionalinės ir regioninės svarbos pramoninių teritorijų ir kitų investicijoms skirtų viešų teritorijų pasiūla. Be to, šio proceso sėkmė yra neatsiejama nuo su šia sritimi susijusio teisinio reguliavimo (pvz., nuosavybės paėmimo visuomenės reikmėms) tobulinimo bei strateginių sąsajų su teritorijų planavimo proceso užtikrinimu, taip pat siekio užtikrinti pakankamą aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgos pasiūlą.
Lietuva neturi sukūrusi skatinimo sistemos, kuri būtų naudojama kaip įrankis užsienio investicijoms pritraukti. Tokios skatinimo sistemos yra populiarios ir plačiai taikomos Vidurio ir Rytų Europos šalyse, pvz.: Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Dėl to Lietuva dažnai pralaimi nelygią kovą siekdama pritraukti stambius ir strateginius investuotojus.
Atlikta Vidurio ir Rytų Europoje konkuruojančių šalių investicinių paskatų taikymo analizė parodė, kad beveik visos jos koncentruoja teikiamą paramą didelės apimties investicijas darančioms įmonėms (nuo 3, 5 mln. Lt Lenkijoje iki 55 mln. Lt Vengrijoje), investuojančioms į naujus gamybinius pajėgumus, kai siekiama modernizuoti savo veiklą (Slovakija, Lenkija), kurti naujus produktus (Slovakija), naujas ilgalaikes darbo vietas (Vengrija, Slovėnija, Lenkija, Čekija), plėtoti aukštųjų technologijų gamybą (Čekija). Daugelis minėtų šalių investicinių paskatų taikymą derina su savo regionine politika, t. y. teikia lengvatas investuotojams, investuojantiems didelio nedarbo arba atsilikusiuose regionuose (Čekija, Slovakija, Vengrija). Trumpa skatinimo sistemos, kuri yra taikoma naujose ES šalyse, apžvalga pateikiama lentelėje:

CZ EE LV PL LT SL SK HU
LEZ + + + + + +
Tiesioginės mokestinės lengvatos ne LEZ teritorijoje + + + + +
Parama darbo vietoms sukurti + + + +
Parama darbuotojų mokymams + + + +
Parama žemei įsigyti + + +
Parama pastatams įsigyti + + +
Parama įrangai įsigyti + + +
Parama tyrimams ir plėtrai + + + + +




Analizuojant ir lyginant Lietuvos teisinę ir administracinę investavimo ir verslo aplinką su kitų šalių teisine ir administracine investavimo ir verslo aplinka, galima remtis Pasaulio banko, Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (OECD), Pasaulio ekonomikos forumo (WEF), The Heritage Foundation ir kt. atliktų tyrimų išvadomis, kurioms parengti buvo naudojama bendra vertinimo metodologija, siekiant palyginti visas šalis atsižvelgiant į šiuos rodiklius:
1. sąlygos pradėti verslą;
2. sąlygos gauti verslo leidimus;
3. sąlygos įdarbinti ir atleisti darbuotojus;
4. turto registravimo procedūros;
5. sąlygos gauti kreditą;
6. investuotojų apsaugos sąlygos;
7. mokesčių administravimo procedūros;
8. mokesčių politika;
9. prekybos su užsienio šalimis sąlygos;
10. sąlygos nutraukti verslą;
11. šalies fizinės, darbo jėgos ir socialinės infrastruktūros išvystymas;
12. viešojo sektoriaus išlaidų stabilumas ir tvarumas;
13. ūkio inovatyvumo potencialas.
Apibendrinant teisinės ir administracinės investavimo ir verslo aplinkos analizės rezultatus galima išskirti tokius aspektus:
1. pagal verslo plėtros paprastumą užtikrinančią teisinę ir administracinę aplinką Lietuvai tenka 15 vieta pasaulyje. Tai yra aukščiausias įvertinimas tarp naujųjų ES narių;
2. svarbiausi Lietuvos teisinės ir administracinės aplinkos patrauklumo požymiai – greitos ir paprastos turto registravimo procedūros (2 vieta pasaulyje), neilgai trunkančios ir nesudėtingos statybos leidimų išdavimo procedūros (16 vieta pasaulyje);
3. svarbiausi Lietuvos teisinės ir administracinės aplinkos trūkumai: nelanksčios darbo santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos (93 vieta pasaulyje), sąlyginai silpna investuotojų/akcininkų apsauga (61 vieta pasaulyje).
22. Analizuojant ir lyginant konkurencingumo aplinką tarp naujųjų ES narių taip pat galima remtis Pasaulio banko ir Pasaulio ekonomikos forumo atliktų tyrimų išvadomis, kadangi jų naudojama metodika lygina visas šalis. Tuo tikslu joje naudojami šie rodikliai:
1. technologinis pasirengimas:
1. 1. inovacijų naudojimas;
1. 2. užsienio technologijų naudojimas;
1. 3. informacinių technologijų paplitimas;
2. viešųjų institucijų kokybė:
2. 1. teisinės aplinkos rodikliai;
2. 2. korupcijos paplitimas;
3. makroekonominė aplinka:
3. 1. makroekonominis stabilumas;
3. 2. šalies kredito reitingas;
3. 3. valstybės išlaidų panaudojimo efektyvumas.
Apibendrinant konkurencingumo aplinkos tarp naujųjų ES narių analizės rezultatus galima išskirti šiuos aspektus:
1. pagal verslo konkurencingumo indeksą Lietuvai tenka žema 41 vieta pasaulio šalių reitinge ir 22 vieta tarp ES šalių (Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinė studija, Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos institutas, VšĮ žinių visuomenės institutas, 2006 m.);
2. svarbiausia problema – žemas technologinis pasirengimas, pagal kurį Lietuvai tenka paskutinė vieta tarp naujųjų ES narių;
3. pagal valstybės ir savivaldybių institucijų darbo su interesantais kokybę Lietuva lenkia tik Lenkiją, Latviją ir Čekiją.
Apibendrinant investicinės aplinkos patrauklumą lemiančius veiksnius reikėtų pabrėžti, kad Lietuvai tenka viena pirmųjų vietų tarp naujų ES šalių teisinės ir administracinės verslo aplinkos vertinimo požiūriu. Pasaulio banko ir Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko atliktas vertinimas („Verslas 2005“, angl. „Doing Business in 2005“) neatsižvelgia į kai kuriuos investiciniam procesui svarbius ir Lietuvai ypač būdingus aspektus, tokius kaip žemės įsigijimo galimybės ir sąlygos, kurios sukelia nemažai problemų potencialiems investuotojams ir mažina bendrą Lietuvos investicinį patrauklumą (nebaigtos žemės grąžinimo procedūros). Pagal konkurencingumo rodiklius (ypač technologinį pasirengimą) Lietuvai tenka viena paskutinių vietų tarp naujų ES šalių. Tai reiškia, kad efektyvios teisinės procedūros sudaro tik prielaidas investicijoms pritraukti, tačiau šalies patrauklumas investuotojams didžiąja dalimi priklauso nuo struktūrinių konkurencingumo rodiklių.
Dar vienas aspektas – žinomų tarptautinių kompanijų pritraukimo į šalį problema. Tokių investuotojų motyvai gana dažnai skiriasi nuo tų, kurie svarbiausi smulkiesiems investuotojams. Neatsižvelgus į stambių tarptautinių kompanijų investavimo motyvus ir investicinius veiksmus skatinančius veiksnius, nepaisant palankaus tarptautinių investuotojų pripažinimo, sunku tikėtis, kad derybose pavyks užimti stiprias pozicijas ir pasiūlyti tokius šalies teikiamus privalumus, kurie yra svarbiausi konkrečiai kompanijai.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad Lietuvos verslininkų veržlumas lems gana sparčią ūkio plėtrą per artimiausius metus bei šalyje bus aktyviai įgyvendinamos investicijų pritraukimo priemonės. Nors TUI apdirbamojoje gamyboje pagausėjo gerokai daugiau nei apskritai šalyje, tačiau, turint omenyje žemą vidutinį Lietuvos įmonių darbo našumo lygį ir jau jaučiamą kvalifikuotos darbo jėgos stygių, tokių augimo tempų nepakanka, kad būtų užtikrinta ilgalaikė sparti pramonės plėtra. Būtinos kur kas didesnės užsienio ir vidaus kapitalo injekcijos.
Investavimo sąlygos daugelyje šalių vis labiau vienodėja ir sėkmę gali garantuoti tik specifinės iniciatyvos, geriausiai išreiškiančios specifinių investuotojų interesus ir vietos specifines galimybes, pvz., didelis skirtumas yra tarp gamybos ir paslaugų, aukštųjų technologijų ir tradicinės veiklos įmonių motyvų.
Vilnius, ELTA 2005 m. rugsėjo 12 d. Pasaulio banko tyrimo duomenimis, Lietuvoje geriausia investicinė aplinka tarp trijų Baltijos valstybių. Banko tyrimo ataskaitoje teigiama, kad investuotojams palankiausių šalių trisdešimtuke Lietuva užima 15 vietą. Estijai atitenka 16 vieta.
Pasaulio banko ataskaitoje pateiktose lentelėse, kuriose šalys suskirstytos pagal biurokratinių procedūrų sudėtingumą, Lietuva dažniausiai minima tarp paprasčiausias procedūras turinčių valstybių.
Lietuva po Naujosios Zelandijos yra antroji iš dešimties šalių, kuriose lengviausia užregistruoti nuosavybę. Pagal turto registravimo laiką Lietuva yra 7 vietoje tarp šalių, kuriose tai trunka trumpiausiai: Lietuvoje užregistruoti turtą trunka 3 dienas, ilgiausiai turtas registruojamas Kroatijoje – beveik trejus metus (956 dienas).
Pagal eksporto apribojimus Lietuva taip pat yra tarp mažiausiai jų turinčių valstybių. Lietuvos eksportuotojams vienos siuntos eksportui tenka sugaišti 6 dienas (Centrinės Afrikos Respublikoje – 116 dienų), parengti dokumentus – 5 (Zambijoje – 16).
Septintą vietą Lietuva užima pagal sutarčių vykdymo lengvumą. Pirmosios vietos tenka Norvegijai ir Danijai, trečioje vietoje yra Japonija.
Lietuvos verslininkams tenka mokėti 13 įvairių mokesčių ir sugaišti tam 162 valandas per metus, mokesčiams atitenka apie 41, 6 proc. grynojo pelno. Tai maždaug vidutinis rezultatas tarp kitų 155 šalių, kurias tyrė Pasaulio bankas.
Nors Lietuvos investicinė aplinka kasmet vertinama vis geriau, tiesioginių užsienio investicijų srautas į šalį mažėja. Tiesioginių užsienio investicijų srautas per septynis šių metų mėnesius Lietuvoje siekė 1, 315 mlrd. Lt arba maždaug 12 proc. (181, 5 mln. Lt) mažiau nei per tą patį 2004 m. laikotarpį.
Kitų šalių, tokių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, verslininkai, investavę Lietuvoje, palankiai vertina Lietuvos investicinę aplinką. Neseniai buvo surengtas ūkio ministro Vyto Navicko ir Jam ambasadoriaus Džono Alberto Klaudo (John Albert Cloud) susitikimas. Susitikime aptarta investicinė aplinka Lietuvoje ir jos gerinimo perspektyvos, Pasaulinės prekybos organizacijos derybų Dohos raundo eiga, energetikos sektoriaus aktualijos.
V. Navickas pristatė Ūkio ministerijos parengtą Investicijų skatinimo programą, kuri greitai bus pateikta Vyriausybei. „Šį teisinių, ekonominių, administracinių priemonių, gerinant investicinę aplinką, paketą parengėme kartu su socialiniais partneriais, ekspertais, kitų institucijų specialistais. Viena svarbesnių programos nuostatų – siūlymas mažinti pelno mokestį įmonėms, investuojančioms į aukštąsias technologijas ir inovacijas. Norime, kad investicijos į šias sritis sparčiau augtų. Tai svarbu tiek Lietuvos ekonomikai, tiek visai Europos Sąjungai, atsižvelgiant į Lisabonos strategijos kontekstą“, – sakė ministras.
D. A. Klaudas pažadėjo su JAV verslininkais padiskutuoti apie priemones, kurios didintų Lietuvos investicinį patrauklumą, ir pateikti pasiūlymų Ūkio ministerijai. „Žinoma, stebuklingo recepto, kaip geriausia prisistatyti užsienio investuotojams, neatrasime, tačiau manau, kad mūsų verslininkų pasiūlymai Jums būtų įdomūs“, – pažymėjo ambasadorius.
Dėl Dohos raundo V. Navickas pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybė remia pasaulio prekybos liberalizavimą. „Praktika rodo, kad paprastai susitarimą pavyksta pasiekti, kai sutaria ES ir JAV. Todėl mes džiaugiamės Amerikos iniciatyva atnaujinti derybas ir tikimės, kad artimu metu susitarimai bus pasiekti“, – sakė V. Navickas. Kartu jis pažymėjo, kad šį klausimą kuruoja Užsienio reikalųministerija.
Kalbant apie energetikos sektorių, daugiausia dėmesio skirta naujos atominės jėgainės statybai, AB „Mažeikių nafta“ situacijai, elektros tiltų į Vakarus projektams, dujų saugyklų statybai.
Ministro teigimu, nauja atominė elektrinė turėtų būti pastatyta 2013 m., o sudėtingiausias periodas dėl elektros gamybos kaštų bus 2009–2013 m., nes kyla pasaulinės naftos ir dujų kainos. „Mes atidžiai stebime rinkos pokyčius ir Vyriausybei bei Seimui pritarus naujos atominės jėgainės statybai, ieškosime būdų, kaip geriausia minėtu laikotarpiu gaminti elektros energiją“, – sakė V. Navickas. Pažymėta, kad Lietuva vykdo pagal narystės ES sutartį prisiimtus įsipareigojimus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę 2009 m., tačiau apie situaciją, kuri bus elektros rinkoje uždarius elektrinę, ES institucijos bus informuotos.
Ambasadorius teigė, kad JAV kompanijas domina būsimų jėgainės statybų projektai. Ministras pabrėžė, kad besidominčios įmonės jau dabar turi atidžiai stebėti visus procesus, susijusius su numatoma naujos jėgainės statyba, o statybos konkurso laimėtojus ketinama atrinkti tarptautiniame konkurse.
Lietuva vykdo aktyvia politiką dėl investicinių aplinkos tobulinimo, bendradarbiaudama su kitomis šalimis atlieka įvairius tyrimus. Balandžio 12-30 dienomis Pasaulio Banko Užsienio investicijų konsultacinės tarnybos (Foreign Investment Advisory Service –FIAS) misija Lietuvoje buvo atlikti Administracinių barjerų investicijoms studiją. Studija buvo atliekama Lietuvos finansų ministro prašymu. Pagrindinis FIAS kolega iš Lietuvos pusės buvo Europos reikalų komitetas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (koordinuojantis didelę stojimo į ES darbų dalį), tačiau komanda dažnai derino darbą ir su Lietuvos Plėtros agentūra (LPA). Šią misiją finansavo USAID ir Švedijos Kredito fondai per Pasaulio Banką. Per pirmąją misijos dalį daugiausia buvo susitinkama su įvairiais investitoriais (tarp jų ir su užsienio, ir su vietiniais, su įvairiomis firmomis, o taip pat verslo partneriais, teisininkais, finansininkais, nekilnojamojo turto agentais, architektais, ekspedicinėmis agentūromis, muitinės tarpininkais ir kt., kurie atstovauja investitorius arba jiems dirba). Išklausiusi privatų sektorių, FIAS komanda susitiko su daugeliu vyriausybinių agentūrų, kurios bendrauja su investitoriaus. Be Vilniaus, komanda aplankė firmas ir vyriausybines įstaigas Kaune ir Klaipėdoje. FIAS komanda dėkoja visiems, kas dalyvavo projekte ir teikė informaciją. Finansų ministerijos prašymu FIAS paruošė administracinių barjerų investicijoms Lietuvoje studiją.
Studijos tikslas ketveriopas:
1.  Sudaryti išsamų investavimo tvarkos gidą nuo 1999 m. balandžio mėnesio, kuriame nuosekliai pateikiama išsami informacija apie visus reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti investitorius, kad taptų pilnateisiu veiklos dalyviu;
2.  Nustatyti esamus trukdžius ir trūkumus bei pateikti rekomendacijas, kaip geriausiai juos pašalinti, atsižvelgiant į Lietuvos reglamento reikalavimus stoti į Europos Sąjungą (ES);
3.  Išanalizuoti kitus veiksnius, turinčius įtakos investavimo sprendimams, galinčius kilti dėl teisinės aplinkos;
4.  Palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, konkuruojančiomis dėl investicijų. 
Kaip ir daugelio kitų pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalių, Lietuvos reformų programa ėjo pirmyn labai greitai. Todėl tikėtina, jog ataskaitos dalys „investavimo gidas“ per gana trumpą laiką pasens. Priešingai daugeliui besivystančių šalių paruoštiems panašiems „investavimo gidams“, kurie aprėpia tik momentą laike ir skatina reformą, ši ataskaita privalo būti kur kas toliau į priekį numatanti ir skirta padėti Lietuvos Vyriausybei išdėstyti reformas ambicingoje darbotvarkėje pagal svarbą.
Bendrai, Lietuva reformų srityje daro pažangą, ir investicijų pritraukimo rezultatai gerėja. Kai kurie investavimo proceso aspektai (pvz., kai kurie firmų ir mokesčių registravimo aspektai) vieni geriausių regione. Pažanga pastebima daugelyje svarbių reformų (pvz., žemės nuosavybės ir imigravimo procedūros). Tačiau daugeliu aspektų Lietuva toli atsilieka reformų programose (pvz. stojimo į ES). Lyginant su kitomis Baltijos ir Centrinės Europos šalimis.
Remiantis diskusijomis misijos Lietuvoje metu ir peržiūrėtais dabar veikiančiais įstatymais bei reglamentais, tyrimo metu suformuluotos tokios pagrindinės temos:
Verslas Lietuvoje vis dar labai stipriai reglamentuojamas. Iš viso, pasirodo, kad verslas Lietuvoje susiduria su palyginti kur kas daugiau taisyklių, apribojimų ir reglamentų negu kitose Baltijos šalyse (Estijoje ir Latvijoje) ir daugelyje Centrinės Europos šalių (pvz., Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijos Respublikoje). Sritys, kurios atrodo ypatingai perdėtai reglamentuojamos – tai galimybė naudotis žeme, darbas bei prekių pardavimas ir judėjimas (daugiausia dėl mokesčių laikymosi, kaip išdėstyta žemiau). Daugelis investitorių ir teisininkų skundėsi dėl įstatymų ir reglamentų pertekliaus šalyje, kurie, jų nuomone, neaiškiai suformuluoti, painiojantys ir dažnai prieštaringi. Dažnai priimami nauji įstatymai ir pakeitimai bei papildymai, mažai išankstinių pranešimų verslo bendruomenei apie naujus įstatymus, žymiai mažiau galimybių prisidėti prie jų kūrimo, nors yra ženklų, kad padėtis taisosi.  Antra vertus, daugelis investitorių (ypač stambūs arba užsienio investitoriai) apibūdina tuos valdininkus, su kuriais susiduria, kaip gana supratingus ir lanksčius. Nors žemesnio lygio biurokratai nepaslankūs ir nepadedantys ar rodo priešišką verslui nusiteikimą, daugelis stambių verslininkų paskubėjo pridurti, jog aukštesnio rango pareigūnai dažnai labai padėjo spręsti problemas. Tie patys investitoriai sakė, kad korupcija nėra žymi kliūtis plėtoti verslą šalyje. Kai kurie verslo atstovai nurodė, jog, kaip įprasta, davė kyšius (pvz., muitininkams, paprastai nelabai stambias sumas); kiti sakė niekada nemokėję. Daugelis sutiko, kad geri teisininkai dažnai gali įtikinti arba įbauginti Vyriausybės pareigūnus. Pasirodo, jog daug paslaugų teikėjų (pvz., muitinės tarpininkai) reguliariai moka nedidelius kyšius pareigūnams ir įtraukia tas išlaidas į savo atlyginimą, imamą iš klientų (kurie savo ruožtu gali tvirtinti, kad niekada neduoda kyšių).  Stulbinantis požiūrių skirtumas, lyginant su mažų ir vidutinių įmonių sektoriumi. Pastarieji sakė, jog didžioji dalis Lietuvos biurokratų yra surambėję, paperkami ir dažnai užgaulūs. Netgi stambūs investitoriai grupės susitikimuose pastebėjo, kad „mažos ir vidutinės įmonės, ko gero, patiria kur kas daugiau sunkumų negu mes“. Daugelis interviu davėjų ir iš valstybinio, ir iš privataus sektoriaus sutiko, jog Lietuvos Vyriausybė atrodo šališkai palanki stambiam verslui, nepaisant, kad egzistuoja kelios oficialios „smulkaus ir vidutinio verslo programos“. Daugelis Vyriausybės pareigūnų skirs laiką ir išteklius tenkinti palyginti didelių ir / arba žymių įmonių (tarp jų užsienio investitorių) poreikius, bet neatrodo, kad greitai atsilieptų į mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) prašymus. Stambios įmonės traktuojamos kaip kapitalo ir užimtumo galimybių šaltiniai; tuo tarpu nepanašu, kad kaip reikiant būtų įvertinta gyvo MVĮ sektoriaus (ypač darbo vietų kūrimo ir pridėtinės vertės kūrimo aspektais) svarba. 
Pasirodo, jog problemą dar labiau gilina tai, kad sudėtingos taisyklės ir reglamentai - kur kas sunkesnė našta MVĮ, kurių daugelis negali sau leisti profesionalaus teisininko ar finansininko patarimo. MVĮ taip pat negali sau leisti taip lengvai duoti kyšius kaip kad daro daugelis didesnių įmonių, ir jas žymiai lengviau įbauginti. FIAS misija išklausė daug pasakojimų apie mokesčių inspektorius, ekonominę policiją ar muitinės pareigūnus, kurie reikalauja nepagrįstų dalykų iš MVĮ atstovų. Galiausiai, pasirodo, jog daugelis Vyriausybės pareigūnų MVĮ traktuoja kaip mokesčių vengėjus ir kontrabandos tiekėjus (kas daugeliu atvejų gali būti ir teisybė, bet, žinoma, negarantuoja kaltumo prezumpcijos) ir elgiasi su jais atitinkamai. Tai savo ruožtu verčia kitais atžvilgiais teisėtas mažas įmones užsiimti slapta veikla. 
Galiausiai, Vyriausybė dažnai ėmėsi nederamai grubių, bet neveiksmingų priemonių surinkti mokesčius, nepaisant Pasaulio Banko rekomendacijų pereiti prie politikos, skatinančios savanoriškai laikytis mokesčių įstatymų. Nors atrodo, kad daugelis Finansų ministerijos technokratų nuoširdžiai suinteresuoti vystyti naują politiką, ankstesnio Ministro Pirmininko kabinetas pradėjo seriją „žiaurių akcijų“ prieš kontrabandą, vengimą mokėti mokesčius, nelegalias darbo sutartis ir t. t. Daugelis jų pasirodė besą visiškai neveiksmingos, geriausiu atveju trikdančios, blogiausiu – naujos galimybės korupcijai. Naujausias pavyzdys – reikalavimas, kad muitinių inspektoriai atliktų fizinį visų Lietuvos sieną kertančių krovinių patikrinimą (išskyrus Carnet TIR tranzito krovinius). Ši priemonė nedelsiant prailgino sienos pervažiavimo sunkvežimiams su krovininiais laiką nuo 1-2 valandų iki 3-4 dienų. Per keletą savaičių muitininkai palaipsniui sugrįžo prie įprastinės tvarkos, ir ilgi delsimai sutrumpėjo iki normalaus laiko, bet tie nuostatai (1999 balandžio 30 d.) dar galioja. Taip pat atrodo, kad specialiai suinteresuotieji dažnai atleidžiami nuo šių kampanijų metu taikomų procedūrų.  Žemiau pateikiamas išsamesnis kai kurių išankstinių FIAS išvadų ir rekomendacijų sąrašas. 
Atvykimo į šalį tvarka: Investitoriai pastebėjo, kad su atvykimu į Lietuvą ir tinkamu imigracinių tarnybų pritarimu pradėti verslą susiję procedūros gana tiesios ir lengvos. Iš tikro, Imigracinė tarnyba tik pareikalauja dokumentų, įrodančių firmos sukūrimą, kad galėtų išduoti darbo leidimą iki dviejų metų. Imigracinė tarnyba naudojasi mokesčių inspekcijos informacija patvirtinti ir stebėti ar investitorius vykdo veiklą, nurodytą firmos steigimo dokumentuose. Tai Lietuvai palanki sąlyga, lyginant su kitų šalių investitorių atvykimo į šalį tvarka.
Rekomendacija: Turėtų būti peržiūrėtas nesenas pasiūlymas imigracinėms tarnyboms prailginti pareiškimų peržiūrėjimo laiką. Jei bus nustatytas naujas laikotarpis atlikti išsamesnį patikrinimą, politikos formuotojai turėtų pastebėti, kad dabartinė pareiškimų patikrinimo tvarka sukeldavo labai mažai problemų, kaip pastebėjo imigracinės tarnybos pareigūnai. Siūloma, kad Migracijos departamentas imtųsi visų galimų priemonių užtikrinti status quo, o užsienio investitorių pareiškimų apsvarstymo laikas neviršytų 30 dienų.  Nors procesai, susiję su ekspatriantų samda dirbti, nėra per daug sudėtingi, tačiau buvo gauta kai kurių nusiskundimų. Investitoriai Lietuvoje užregistruoja skundą, su kuriuo įprastai susiduriama visose pereinamojo laikotarpio ir besivystančiose šalyse, kad vyriausybė (šiuo atveju Darbo birža) ne visada leidžia firmoms atsivežti darbo jėgą iš užsienio toms darbo vietoms, kurių, firmos nuomone, negali užimti vietiniai darbuotojai. Darbo birža iš tikro turi oficialią kvotą užsienio darbininkams, tačiau, pasak pareigūnų, šis apribojimas dar nebuvo niekada taikytas. 
Rekomendacijos: Neaišku, kodėl reikalinga kvota, turint omeny dabartinės darbo vietų ir pareiškėjų patikrinimo sistemos griežtumą. Pasak pareigūnų, kvota atvykstantiems darbuotojams dar nepasiekė ribos ir kas metai auga. Rekomenduojama panaikinti esamą kvotų sistemą. Leidimą dirbti ir specialią vizą derėtų sujungti į vieną  bendrą darbo leidimą, kurį patvirtintų ir Darbo birža, ir Migracijos departamentas. Investitoriams turėtų būti leista pateikti pareiškimus darbuotojų ekspatriantų vardu vienoje iš šių dviejų agentūrų, priklausomai nuo vyriausybės pageidavimo. 
Registracija/Firmos kūrimas: Daugelis investitorių neturėjo nusiskundimų dėl šio proceso, nors paminėjo keletą problemų. Visoje Lietuvoje yra 57 įstaigos užregistruoti firmą, tarp jų skyrius užsienio investitoriams Ekonomikos ministerijoje. Kai kuriems investitoriams pasirodė, kad Ekonomikos ministerijos darbuotojai patyrę ir dirba efektyviai. Kitiems investitoriams pasirodė, kad skyrius per daug smulkmeniškas dėl nuostatų kalbos, bet kur kas mažiau priekabus, tikrindamas nuostatus, jei juos pateikia skyriaus darbuotojams žinomi teisininkai. 
Vienas unikalus firmos įkūrimo aspektas yra reikalavimas, kad savivaldybė, kurios jurisdikcijoje dirbs ta firma, prieš registruodama pritartų firmos veiklos pobūdžiui. Šį žingsnį vyriausybė, savivaldybės ir investitoriai vienodai apibūdino kaip gryną formalumą, tada kyla klausimas, koks tokio reikalavimo tikslas. Pasak investitorių, kai kuriais atvejais savivaldybėse gali būti sunku surasti reikiamus žmones gauti sutikimui, todėl galimas uždelsimas. Taip pat yra atvejų, kai šis reikalavimas gali sukelti biurokratinį kazusą, nes firmai gali prireikti fizinio adreso, kad gautų savivaldybės pritarimą, o jo, savo ruožtu, reikia prieš užregistruojant firmą, tačiau registracijos pažymėjimas reikalingas, norint gauti leidimą pirkti žemę.
Rekomendacija: Rekomenduojama atitinkamus įstatymus pataisyti ir papildyti, kad būtų panaikintas reikalavimas gauti savivaldybės pritarimą įmonei užsiregistruoti. 
Mokesčių registracija ypač lengva, nes daugelis mokesčių, išskyrus socialinį ir priedinės vertės mokesčius, registruojami, paprasčiausiai pažymint langelius vienoje formoje. Priedinės vertės mokesčiui taip pat naudojama labai trumpa registracijos forma. 
Kas dėl intelektinės nuosavybės registravimo, didesnio mokesčio ėmimas iš užsienio investitorių už prekės ženklą ir patento registravimą negu iš vietinių investitorių nesiderina su vyriausybės nediskriminavimo politika. Tai, kad mokestis ES firmoms už prekybos ženklo registravimą aukštesnis negu Lietuvos firmoms taip pat neatitinka ES įstatymų, nebent tai vienaip ar kitaip galima būtų pateisinti (pvz., papildomos vertimo išlaidos ar kita našta vyriausybei dėl užsienio firmos buvimo).
Rekomendacija: rekomenduojama, kad Lietuva liautųsi taikiusi praktiką imti dvigubai didesnį mokestį iš užsienio firmų už intelektinės nuosavybės registravimą. 
Vieta: Pagrindinė kliūtis investicijų augimui Lietuvoje iki šiol buvo tai, kad praktiškai daugelis užsienio arba Lietuvos firmų negalėjo valdyti žemės. Nepaisant pastraipos 1996 metų konstitucinėje teisėje, pagal kurią žemės plotą gali valdyti nuosavybės teise Lietuvos firmos ir užsienio investitoriai, labai nedaug pardavimų įvyko, nes įgijimo tvarka buvo patikslinta tik labai neseniai. 
Pasirodo, Lietuvos Vyriausybė pripažįsta žemės nuosavybės svarbą ir neseniai ėmėsi veiksmų šį kliuvinį panaikinti. Svarbiausias – tai neseniai patvirtini Vyriausybės sprendimai, apibrėžiantys tvarką įsigyti žemę, aukciono rengimą bei konkrečius apskrities ir savivaldybės vaidmenis. Investitoriams šis išaiškinimas – ir jo dėka procedūros supaprastinimas - yra nepaprastai svarbus, kadangi dabar jie laksto iš savivaldybės į apskritį pirmyn atgal, rinkdami įvairius patvirtinimus ir dokumentus, kurių reikia ilgalaikei žemės ir pastatų nuomai.
Žemės restitucija – dar labiau komplikuojanti žemės klausimą - tai gausybė pastaraisiais metais pateiktų ieškinių grąžinti iki 1940-ųjų priklausiusius pastatus ir žemės sklypus. Prieš išnuomojant arba parduodant šiuos sklypus, potencialus investitorius turi gauti iš savivaldybės patvirtinimą, kad norimai nuosavybei nėra neįvykdyto įsipareigojimo. Keletas verslininkų žemės restitucijos klausimą pateikė, kaip problemą pirmiausia dėl dviejų priežasčių: 1) daugelio nesutvarkytų ieškinių Vyriausybės pareigūnai nepatikrino, taigi, investitoriai abejoja ar verta toliau siekti įsigyti žemę, kad  neatsirastų ankstesnis savininkas, ir 2) tvarka dėl valdymo ir / arba kompensacijos savininkui pastato, kuris stovi ant naujai atgautos žemės, nėra viešai gerai žinoma, todėl daugelis verslininkų bijo, kad „naujasis“ žemės savininkas jų gali paprašyti atlaisvinti vietą. Nuo šių metų sausio 1-os dienos Vyriausybė nepriėmė naujų ieškinių, tačiau ji dar turi didelį skaičių nesutvarkytų ieškinių, kuriuos reikia sureguliuoti. 
Ilgalaikė žemės nuoma – tiek investitorių, tiek procese dalyvaujančių Vyriausybės pareigūnų nuomone, ilgalaikė valstybės žemės nuoma – gana formalus procesas, reikalaujantis daugybės dokumentų ir pakankamai daug laiko (iki šešių mėnesių, jei reikia sudaryti detalų žemės sklypo planą). Toliau ilgalaikės nuomos procesas prailgėja dėl aukciono skelbimo ir rengimo; kaip reikalauja įstatymas, visa nauja valstybės žemė ilgalaikei nuomai gali būti įsigyta viešame aukcione.
Rekomendacijos: Potencialiam investitoriui nepaprastai svarbu galimybė įsigyti žemę laiku ir be didelės rizikos. Vyriausybės, kurioms labiausiai pasisekė pritraukti užsienio investitorius, žemės įsigijimo klausimą sprendė pirmenybės tvarka. Tokiose šalyse kaip Vengrija, vyriausybė, tikėdamasi sulaukti užsienio investitorių, atlaisvino tinkamus sklypus. Rekomenduojama, kad Lietuvos vyriausybė pirmenybės tvarka radikaliai supaprastintų esamą žemės įsigijimo procesą. 
Aukcionai yra skaidrus metodas parduoti žemę, tačiau panašu, kad ilgas laikas, kurio prireikia Lietuvos pareigūnams paruošti ir surengti aukcionus, atbaido daug potencialių investitorių. 
Procesas visoms firmoms gauti apskrities leidimą įsigyti žemę turėtų tapti skaidresnis, o reikalavimai, kuriuos firmos turi patenkinti, turėtų būti geriau apibrėžti. Leidimo procesas turėtų būti palyginti automatiškas, ir firma leidimą gauna, jei tenkina konkrečius, objektyvius reikalavimus. Antra vertus, jei pagrindinis rūpestis – apsisaugoti nuo neproduktyvaus spekuliavimo žeme, dažnai pakanka tinkamo turto mokesčio. Turėtų būti sudaryta komisija su įgaliojimu pagreitinti žemės restitucijos ieškinių tvarkymo darbą ir išspręsti bet kuriuos su žemės restitucija kilusius ginčus. 
Visi užsieniečiai turėtų galėti pirkti žemę Lietuvoje, o ne vien atskiri asmenys ar firmos iš tų šalių, kurios yra NATO, EEBO, Europos Sąjungos ar Europos bendrijos asociacijos narės. 
Žemės įstatymas turėtų būti pataisytas, kad leistų pirkti tam tikrų kategorijų žemę, tokią kaip žemės ūkio, rekreacinės paskirties žemę bei miškus, kurios šiuo metu firmoms įsigyti negalima. Šio pataisymo reikės firmoms iš ES, kad atitiktų Europos Sąjungos praktiką. 
Registracija – šiuo metu užregistruota tik apytikriai 700 000 iš apskaičiuotų 2, 5 mln. sklypų, o Valstybės kadastro įstaiga, tvarkanti žemės nuosavybės registracijos dokumentus, iki 2001 metų tikisi turėti užregistruotus visus 2, 5 mln. sklypų. Žemės registracija (pirmiausia žemės ūkio sklypai), ilgalaikė nuoma (sklypai, išnuomoti ilgesniam nei 3 metai laikotarpiui) ir pastatai – tai gana tiesus procesas, kurį galima užbaigti per keletą dienų. Firmos registruoja savo žemę, pastatus ir ilgalaikę nuomą (ir žemę, ir pastatus) Kadastro agentūroje. 
Rekomendacijos: Kadastro įstaiga turėtų pasistengti užregistruoti visus sklypus kaip galima greičiau, kadangi įregistravimas laiku ypatingai svarbus žemės įsigijimo procese. Žemės nuosavybės nustatymas – vienas pradinių žingsnių, įsigyjant žemę; jei dominantis žemės sklypas nebuvo užregistruotas, žemės įsigijimo procesas ilgam užsidelsia. 
Leidimai statybai – kad gautų leidimą statybai ar stambesniam pastatui ar palyginti paprastam atnaujinimui, firma turi nugalėti gausybę biurokratinių kliūčių. Vidutiniškai, reikia gauti mažiausiai 10 skirtingų vyriausybinių institucijų pritarimą. Kad dar labiau viskas susipainiotų, pakartotini šių įstaigų patvirtinimai reikalingi skirtingais statybos etapais. Kaip sako architektai ir statybos firmos, reikalavimai leidimui skiriasi, priklausomai nuo agentūros, ir dažnai yra konservatyvūs bei prieštaringi (tokie, kokių reikalauja Lietuvos Neįgaliųjų draugija ir Kultūros paveldo departamentas). 
Rekomendacijos: Visame pasaulyje, leidimo statybai gavimo procesas užima gana nemažai laiko. Lietuvoje šis procesas dar sudėtingesnis, kadangi investitoriai dažnai nežino tikslių procedūrų ir įstatymų, reglamentuojančių statybos procesą. Kad informacija būtų lengviau prieinama, derėtų suformuluoti ir išspausdinti tikslią išsamią tvarką ir su statybos procesu susijusius nuostatus. Užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į investitorių interesus statybos proceso metu, turėtų būti paskirtas parlamento kontrolierius arba sudaryta neutrali komisija su įgaliojimais išklausyti skundus, susijusius su leidimo statybai procesu. 
Turėtų būti išnagrinėtas leidimo statybai procesas, kad būtų nustatyti būdai supaprastinti pritarimo procesą ir pašalinti nereikalingus ar dubliuojančius etapus. Ypatingai reikia patikrinti apskrities vaidmenį įvairiuose leidimo išdavimo etapuose, kad būtų nustatyta, ar jos pareigas galima panaikinti ar perduoti savivaldybei.
Patvirtinimai (licenzijos, leidimai ir išankstinis patikrinimas): Lietuvoje yra daugybė licenzijų, kiekviena jų su savo mokesčiu, galiojimu laiku ir patikrinimais. Licenzijų gavimo skalė – nuo paprastų ir be problemų iki labai sunkiai gaunamų. Viena ypatingo nerimo sritis yra per daug brangūs licenzijų mokesčiai.  Licenzijos importuoti degalus ir alkoholinius gėrimus  kaina viršija 100 000 JAV dolerių. Bent jau kai kuriais atvejais yra didžiulis neatitikimas tarp licenzijos gaminti (kurios mokestis paprastai gana protingas) ir licenzijos importuoti (kuris gali būti kur kas didesnis, galbūt su protekcionistine motyvacija). Taip pat įprasta, kad užsienio investitoriai turi mokėti didesnius licenzijų mokesčius negu vietiniai investitoriai; investitoriai iš užsienio į kai kurias pramonės sritis neįleidžiami. Tokios diskriminacijos daugelyje Baltijos ir Centrinės Europos šalių jau nėra. Produktų sertifikacija daugeliui importuojamų prekių taip pat minima tarp ryškių trukdžių. 
Rekomendacijos: Lietuvai būtų naudos keliose srityse, greičiau priimant Europos Sąjungos sertifikavimą importuojamiems produktams vietoj vietinių sertifikatų. Toliau rekomenduojama, kad Lietuva liautųsi laikiusi licenzijų mokestį pajamų šaltiniu ir vietoj to derintų jį su pareiškimų patikrinimo ir patalpų apžiūros išlaidomis. Rekomenduojama, kad visos vyriausybinės agentūros liautųsi imti skirtingus licenzijų mokesčius iš užsienio ir vietos investorių. Galiausiai, rekomenduojama liberalizuoti užsienio investicijas, panaikinant arba sumažinant skaičių sektorių, kur gali investuoti tik vietiniai investitoriai. Iš tiesioginių užsienio investicijų naudos ypač turėtų chemijos ir farmacijos sektoriai. 
Bet kuri firma, jei pirkdama kitos firmos akcijas viršija tam tikrą ribą, turi gauti Konkurencijos tarnybos pritarimą. Rekomenduojama padidinti pardavimų ir / arba  susiliejimų arba įsigijimų minimalią ribą, kad būtų sumažintas skaičius bereikalingų patikrinimų, kuriuos turi atlikti Konkurencijos tarnyba. 
Operacijos (importas/eksportas, mokesčių ataskaitos, reguliarios inspekcijos): Daugelis su importu/eksportu, mokesčių ataskaitomis susijusių administracinių procedūrų – tai įvairių inspekcijų atstovų vizitai. 
Mokesčių inspekcijos, plačiąja prasme, atstovauja vieną reikšmingiausių reglamentavimo problemų, su kuria susiduria verslas Lietuvoje. Reikalavimai dokumentams bereikalingai apsunkinantys ir žymiai sudėtingesni negu tie, kurių reikalaujama kitose Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje. Pavyzdžiai: 
• Reikalinga speciali sąskaitos-faktūros forma visiems komerciniams sandoriams, kuri gaunama tik Vyriausybėje (7, 5 JAV dolerio už 100 lapų);
• Reikalinga speciali sąskaita-faktūra visiems prekių pervežimams, taip pat pagal specialią formą, kuri gaunama tik Vyriausybėje (ta pati kaina); 
• Reikalinga saugoti visas kasos aparato juosteles, pradžioje ir pabaigoje pasirašytas firmos direktoriaus, plius visų sandorių ir transportavimo važtaraščių kopijas, visus dešimt metų;
• Mokesčių inspekcijos politika tikrinti visas akcines bendroves kas trys metai tokiu lygiu, kuris taikomas daugelyje OECD šalių tik stambesnės suktybės tyrimo atveju.
Rekomendacijos: Mokesčių inspekcija dar turi daug atlikti, kad įgyvendintų Pasaulio Banko rekomendacijas, pateiktas ataskaitoje: „Lietuva: ekonominės sėkmės galimybė“. FIAS ataskaita atnaujina daug Pasaulio Banko ataskaitos duomenų mokesčių administravimo srityje ir pateikia kai kurias papildomas rekomendacijas. Ypač pagerintų antagonistinius Mokesčių inspekcijos ir mokesčių mokėtojų santykius bei sušvelnintų prietaringai žiaurų elgesį su smulkiomis įmonėmis suderintos pastangos įdiegti Lietuvoje savanorišką mokesčių įstatymų laikymosi strategiją. Dideliu prioritetu turėtų būti laikomas visų Audito automatizacijos programos sudedamųjų dalių įdiegimas. Ir Lietuvos Vyriausybė, ir donorai turėtų stengtis užtikrinti, kad šiai programai reikalingi ištekliai būtų gauti. 
Reikėtų panaikinti „žiaurios akcijos“ metodą, taikomą mokesčių surinkimui. Jis visiškai nesiderina su Savanoriško mokesčių įstatymų laikymosi strategija ir panašu, kad atneša daugiau žalos negu naudos. Pastebėtas pragaištingai žiaurus elgesys su smulkiomis įmonėmis visokeriopai verčia visais atžvilgiais teisėtas įmones trauktis į pogrindį, kur tikrai mažiau tikimybės, kad jos mokės mokesčius ir labiau tikėtina, kad vengs kitų įstatymų bei nutarimų. Nesenas sprendimas reikalauti 100% fizinio patikrinimo muitinėje (neseniai anuliuoto) sukėlė tokius uždelsimus ir padarė tiek žalos, kad Lietuvos reputacija pasaulinėje prekyboje bei tranzito sektoriuje ženkliai nukentėjo.
Reikėtų panaikinti reikalavimą, kad visos firmos naudotų tik vyriausybės išleistas sąskaitų-faktūrų formas pardavimui ir pervežimams. Jis visiškai neveiksmingas padedant išreikalauti mokėti PVM, nes mokesčių inspektoriai per daug remiasi jomis, o iš tikro šias formas lengvai galima padirbti. Visos kitos ES ir besiruošiančios stoti į ES šalys sugeba surinkti pakankamas PVM sumas be tokio reikalavimo. Dar svarbiau, kad reikalavimas naudoti tik vyriausybės (monopolija) išleistą formą bereikalingai padidina verslo išlaidas. Turėtų visiškai pakakti bendresnio reikalavimo naudoti nuosekliai sunumeruotus dokumentus su kopijomis. Transporto sąskaitas-faktūras daugeliui atvejų galima visiškai panaikinti.
Reikalavimus vesti apskaitą derėtų žymiai sumažinti, ypač smulkiems sandoriams grynaisiais pinigais. Lietuvos mokesčių inspekcija turėtų perduoti naštą užtikrinti, kad būtų tinkamai vedami dokumentai ir apskaita, privačiam sektoriui (būtent, akcinėms audito firmoms). 
Reikėtų pagreitinti PVM grąžinimą. Reikėtų sušvelninti fizinio patikrinimo reikalavimą prieš PVM grąžinimą profesinę eksporto patirtį turinčioms firmoms. Joms turėtų pakakti patikrinimų retkarčiais, įsitikinti, ar laikomasi nuostatų. Užsienio firmų filialai turėtų galėti užsiregistruoti kaip PVM mokėtojai, ir jiems turėtų būti taikoma nuostata grąžinti PVM. 
Reikėtų sumažinti SODROS vaidmenį firmų uždarymo atveju. Ypač, turint omeny mokesčių sudėtingumą, socialinę apsaugą ir darbo nuostatus, nerealu tikėtis, kad visi verslai (ypatingai smulkieji) kaip reikiant laikysis visų Lietuvos įstatymų finansinės krizės metu. Reikėtų leisti firmoms užsidaryti be SODROS pažymos. Derėtų suformuluoti alternatyvius socialinių garantijų mokėjimų išreikalavimo metodus.
Reikėtų pastebėti, kad dabartinė 0% mokesčio norma nepaskirstytam pelnui, kuris investuojamas į amortizuojamą pagrindinį kapitalą, sukėlė tam tikrų komplikacijų mokesčių ataskaitose. Vyriausybė taip pat planavo panaikinti pelno mokestį. Šį žingsnį energingai remia didžioji verslo visuomenės dalis, o finansų/audito profesijos atstovai, Pasaulio Bankas ir TVF bei daugelis profesionalų Finansų ministerijoje žiūri su pasibaisėjimu. Vienas rimtas su šiuo pasiūlymu susijęs pavojus – kad Vyriausybė nepasiruošusi prarasti pajamas, o taip įvyks (kadangi firmos išmoksta slėpti dividendus – kurie vis dar bus apmokestinti – ir daugelis darbuotojų tampa savo įmonėse dirbančiais rangovais). Remiantis veikla praeityje, tikėtina, jog Vyriausybė nepaprastai sugriežtins verslo apskaitos ir darbo vietų kontrolę, bandydama sustabdyti įplaukų nuostolius. 
Muitinės procedūros per pastaruosius keletą metų lėtai, bet pastoviai gerėjo, tad Lietuva buvo palankiau vertinama, lyginant su artimiausiomis kaimynėmis Latvija ir Lenkija. Vidutinis laukimo laikas kroviniams daugelyje muitinės postų buvo tik keletas valandų; faktinės muitinės procedūros kroviniui su tinkamai sutvarkytais dokumentais trukdavo 20-40 minučių (išskyrus 1999 m. balandžio mėnesį, kai buvo reikalaujama atlikti išsamų fizinį patikrinimą, kaip aprašyta anksčiau). 
Rekomendacijos: 1998 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas, didžiąja dalimi atitinkantis Bendrijos, muitinės įstatymas. Tačiau dar nepatvirtintos kai kurios įstatymo taikymo sąlygos, todėl susidaro tam tikrų spragų. 1998 m. liepos 1 d. įsigaliojo muitinės tarifų įstatymas, atitinkantis ES integruotus tarifus. Baltijos šalys kartu pasirinko bendrą muitinės kompiuterių sistemą, kad būtų užtikrintos bendros tranzito procedūros, tačiau nėra tinklo, jungiančio visas Lietuvos muitines, ir kompiuterio duomenų bazė nepakankama. Ją reikės sukurti ir apmokyti darbuotojus. Taip pat rekomenduojama, kad  Muitinė į mokymo programą įtrauktų mokymą aptarnauti klientus. Taip pat rekomenduojama, kad būtų priimtas įstatymas, padidinantis muitinės pareigūnų atsakomybę už patikrinimo metu prekėms padarytą žalą. Tai padidintų pareigūnų atsargumą, tikrinant pardavimui skirtas prekes. 
Darbo jėga: Daug investitorių skundėsi, kad Lietuvos darbo įstatymai nelankstūs ir didina gamybos kaštus. Jų nuomone, dažnai nepaprastai sunku ir brangu priimti į darbą ar atleisti darbuotoją, kaip reikalauja verslo sąlygos. Darbininkų apsauga nuo darbo praradimo darbdaviams kelia riziką ir didina išlaidas, todėl visų pirma jie nenori priimti naujų darbuotojų. 
Rekomendacijos: bendrai, Lietuva turėtų palyginti savo politiką darbo santykių srityje su kaimyninių Baltijos ir Centrinės Europos šalių ir atsižvelgti į darbo įstatymus, taikomus ES. Bereikalingus darbo pagal sutartis apribojimus (pvz., sezoninėse pramonės šakose, kaip statyba) reikėtų panaikinti, kad būtų sudaryta daugiau įsidarbinimo galimybių. Išeinamųjų pašalpų, viršvalandžių ir atostogų kainas reikėtų suderinti su kaimyninių šalių. Tose srityse, kur ES darbo politika tampa ypač sunkia našta verslui, suderinimą galima atidėti tol, kol reikės stojant į ES. Reikėtų sušvelninti „darbo saugos mokymo“ ir pažymėjimo reikalavimus. Daugelyje pramonės šakų firmos vadovui skirti dvi dienas standartiniam darbo saugos mokymui – laiko švaistymas. Tokio mokymo ir pažymėjimo derėtų reikalauti tik ten, kur jo reikia (t. y. darbuotojams ir vadovams, kurie susiję su potencialiai pavojingomis darbo situacijomis), o mokymą turėtų teikti ne vien vyriausybinės institucijos, bet ir diplomuoti privataus sektoriaus instruktoriai. 
Patikrinimai: daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių patikrinimai susiję su problemomis, ypač dėl korupcijos. Viena vertus, kai kurie verslininkai bando papirkti inspektorius, kad šie ignoruotų aiškius įstatymų pažeidimus (pvz., netinkamas pavojingų atliekų pašalinimas). Antra vertus, kai kurie inspektoriai bando išgauti kyšius iš firmų, grasindami imtis prieš jas veiksmų, net jei ir nėra pagrindo. 
Rekomendacijos: Kad abiejų rūšių problemos būtų sušvelnintos, patikrinimo sistemos turi būti labai skaidrios ir atskaitingos. Visuomenei turėtų būti lengvai prieinami įstatymai ir  kiti dokumentai, o inspektoriai turėtų laikytis aiškių instrukcijų (taip pat prieinamų visuomenei) verslo, kurį reikia tikrinti, atžvilgiu, ko  turėtų ieškoti ir kokių veiksmų imtis: a) jei nustatomi pažeidimai ir b) jei pažeidimų nerasta. Jei pažeidimų nerasta, tai turėtų būti parašyta ataskaitoje su kopija tikrintajam ir kopija inspekcijos bylai. Jei nustatomi pažeidimai, ataskaitoje turėtų būti parašyta, kokie toliau reikalingi veiksmai (kaip numato atitinkami įstatymai, reglamentai ir instrukcijos). Inspektorių ataskaitos turėtų būti reguliariai peržiūrimos (pvz., kas ketvirtį) kiekvienoje inspekcijoje ir šiek tiek rečiau (pvz., kas metai) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje patikrinti ar nėra prieštaringų traktuočių, neįprastų ar bereikalingų patikrinimų. 
Neturėtų būti leidžiama taikyti „spąstus“ (t. y., užsimaskavęs vyriausybės pareigūnas primygtinai kviečia verslo atstovą pažeisti įstatymą). Remiantis vienetiniais visuomenės nusiskundimais dėl verslo, nederėtų organizuoti patikrinimo (nebent skundas susijęs su nedelsiamu ir rimtu pavojumi). Prieš tikrinant konkretų verslą, turėtų būti surinktas tam tikras skaičius panašių skundų. Po tokio patikrinimo iš firmos, jei nerasta prieš ją įrodymų, neturėtų būti reikalaujama sumokėti už patikrinimą. 
Stojimas į ES. 1995 m. gruodžio mėnesį Lietuva kreipėsi į Europos Sąjungą dėl narystės. 1997 m. liepos mėn. ES Komisija pateikė oficialią nuomonę dėl pareiškimo kartu su pasiūlymu Dienotvarkė – 2000. Komisija nustatė, kad Lietuva tenkina politines narystės sąlygas, tačiau, prieš pradedant oficialias derybas, jai reikia toliau pažengti, ypatingai ekonomikos reformų srityje, priimant ir įdiegiant ES įstatymus ir taisykles bei viešajame administravime. Taigi, Lietuva priskirta grupei vadinamos „antrosios bangos“ šalių. 
Stojant į Sąjungą, tikimasi, kad šalys pareiškėjos bus priėmę ir įdiegę „acquis“, t. y., detalius įstatymus ir taisykles, priimtus ES steigimo sutarčių pagrindu. Pirmoje 1998 m. lapkričio mėnesio ataskaitoje Komisija padarė išvadą, kad Lietuva iš tikro padarė pažangą šiuo atžvilgiu, palyginti su Dienotvarkė-2000 vertinimais. Tačiau reikia tolesnių pastangų, ypač kovos su korupcija ir teismų sistemos reformų srityse. Be to, reikia kreipti dėmesį, kad būtų užtikrintas veiksmingas naujų įstatymų įgyvendinimas ir taikymas. 
Apibendrinanti rekomendacija iš studijos būtų Vyriausybei pradėti „žiaurią akciją“ prieš per didelį reglamentavimą. Pagrindiniame ataskaitos tekste yra ilgas rekomendacijų sąrašas, patariant panaikinti kontrolę ir apribojimus arba žymiai juos supaprastinti, kad būtų sumažinti barjerai investuoti, o taip pat einamosios išlaidos verslui apskritai. Nors buvo daug pavyzdžių liberalizavimo kryptimi (pvz., žemės nuosavybė ir licenzijų verslui suteikimas), tačiau gausybė „žiaurių akcijų“ linkę sukti priešinga kryptimi – įvesti naujus reguliavimus verslui. Valstybės tarnautojų „lankstumas“ (įskaitant ir „supratingumą“ atskirų valstybės tarnautojų lygyje, ir oficialų konkrečių grupių atleidimą nuo įvairių patikrinimų), kurį gyrė kai kurie stambūs investitoriai, gali iš tikro paaštrinti problemą. Tai sukuria palankią dirvą korupcijai ir daro įtaką smulkiai prekybai ir akivaizdžiai neteisingas negaunantiems paramos, kurių dauguma priklauso MVĮ sektoriui. Būtent pati teisinė ir kontrolės sistema turi būti „protinga“ ir teisinga visiems šalyje esantiems verslams. Įstatymų įgyvendinimas turėtų būtų būti nešališkas ir teisingas.





Lietuva yra pasirašiusi dvišalių investicijų skatinimo sutarčių taip pat dvišales dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis.
LYGINAMOJI VALSTYBIŲ, SU KURIOMIS LIETUVOS RESPUBLIKA YRA PASIRAŠIUSI DVIŠALES INVESTICIJŲ SKATINIMO SUTARTIS IR DVIGUBO APMOKESTINIMO IŠVENGIMO SUTARTIS, LENTELĖ
(Informacijos aktualumas: 2006-07-25)


Valstybės, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi investicijų skatinimo sutartis
(abėcėlės tvarka) Valstybės, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (abėcėlės tvarka)
1. Airija
1. Argentinos Respublika
2. Armėnijos Respublika
2. Australija
3. Austrijos Respublika 3. Austrijos Respublika
4. Azerbaidžano Respublika
4. Baltarusijos Respublika 5. Baltarusijos Respublika
5. Belgijos-Liuksemburgo ekonominė sąjunga 6. Belgijos Karalystė
6. Bulgarija
7. Čekijos Respublika 7. Čekijos Respublika
8. Danijos Karalystė 8. Danijos Karalystė
9. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė 9. Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė
10. Estijos Respublika 10. Estijos Respublika
11. Graikijos Respublika 11. Graikijos Respublika
12. Gruzija
12. Islandijos Respublika 13. Islandijos Respublika
13. Ispanijos Karalystė 14. Ispanijos Karalystė
14. Italijos Respublika 15. Italijos Respublika
15. Izraelis
16. Jordanijos Hašimitų Karalystė
17. Jungtinės Amerikos Valstijos 16. Jungtinės Amerikos Valstijos
17. Kanada
18. Kazachstano Respublika 18. Kazachstano Respublika
19. Kinijos Liaudies Respublika 19. Kinijos Liaudies Respublika
20. Korėjos Respublika
20. Kroatijos Respublika
21. Kuveito Valstybė
22. Latvijos Respublika 21. Latvijos Respublika
23. Lenkijos Respublika 22. Lenkijos Respublika
23. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė
24. Malta
24. Moldovos Respublika 25. Moldovos Respublika
25. Mongolija
26. Nyderlandų Karalystė 26. Nyderlandų Karalystė
27. Norvegijos Karalystė 27. Norvegijos Karalystė
28. Portugalijos Respublika 28. Portugalijos Respublika
29. Prancūzijos Respublika 29. Prancūzijos Respublika
30. Rumunija 30. Rumunija
31. Rusijos Federacija 31. Rusijos Federacija
32. Serbija ir Juodkalnija
32. Singapūro Respublika
33. Slovakijos Respublika
33. Slovėnijos Respublika 34. Slovėnijos Respublika
34. Suomijos Respublika 35. Suomijos Respublika
35. Švedijos Karalystė 36. Švedijos Karalystė
36. Šveicarijos Konfederacija 37. Šveicarijos Konfederacija
37. Turkijos Respublika 38. Turkijos Respublika
38. Ukraina 39. Ukraina
39. Uzbekistano Respublika 40. Uzbekistano Respublika
40. Venesuelos Respublika
41. Vengrijos Respublika 41. Vengrijos Respublika
42. Vietnamo Socialistinė Respublika
43. Vokietijos Federacinė Respublika 42. Vokietijos Federacinė Respublika



  Iš visos pateiktos informacijos matome, kad Lietuvos nestovi vietoje. Valstybė imasi aktyvios politikos ir investicijų skatinimo programos (pasirašinėja sutartis ir kt.), gerina investavimo sąlygas. Lietuva  bendradarbiauja su ES ir trečiosiomis šalimis. Yra sudaryti aiškūs veiksmų palanai, dar labiau pagerinsiantįs investavimo aplinka Lietuvoje, užsibrėžta daug tikslų, kuriuos bus visomis priemonėmis stengiamasi įgyvendinti.