Dar laiko yra –
numazgosime miegantį sfinksą,
kol Nilas tekės
pagal laikrodžio kryptį ratu.
Rikiuojas po tris piramidės –
saulėlydy dingsta.
Ir smėlis nutyla burnoj.
Ir visai nekartu
sukramtyti dar vieną
įbridusią melduose žvaigždę,
išgerti iš ibio sparnų
tūkstantmetės rasos.
Todėl pasitrauksim iš kelio –
lai Mozė čia vaikšto.
Kai vesim vaikus –
Pažadėjoji žemė drybsos
hieroglifų prietemoj,
smingančio grifo pavėsy,
aptverta smėlio ietimis,
žalio vyno tvora.
Išeis piramidės ilsėtis,
o mes vis sėdėsim
ir apgausime snaudžiantį sfinksą.
Mums laiko yra.


Nėščias












