Prisimenant Balzaką

Jauki naktis nelyg svetingos moters buduaras.
Prie žvakių prisiglaudę smilkalai šiek tiek įkyrūs,
o šnervėm prasibraut mėgina vyšninis cigaras –
tai magija juodoji, užkerėjusi fakyrus,

kurie iš po cilindrų jau nebeištraukia triušių.
Tamsa negelbsti, jei neatmeni nei vieno triuko,
nes ši naktis vienintelė tokia – neantrarūšė,
it šokoladas be blizgaus saldainių popieriuko.

Jauki naktis nelyg svetingos moters buduaras.
Čia neužeina Gorijo, nes jo nemyli dukros.
Čionai patekt nelengva net iš anksto susitarus.
Prieš tokią naktį vakaras – tik gabalinis cukrus,

ištirpstantis anksčiau, nei jo žiupsnelį paragauja
pilki receptoriai, atšipę nuo kasdienės pudros.
Šešėliai, nušviesti aušros, susiburia į gaują –
kol veikia magija juoda, jie patruliuoja budrūs.

Tačiau jauki naktis po truputėlį nyksta, sklaidos.
Buduare viešėjusiems svečiams nelieka vietos.
Ryškėja gatvių linkiai, prieblandoj atrodę klaidūs,
o debesys nelyg kiaušinių likeris palietas,

arba aitrus lyg saulėje išblukintas konjakas.
Skarmaliai plunksniniai girti po dangų valkatauja.
Žvelgi į juos nuo priemiesčio kalvos it Rastinjakas.
Žvaigždės nuo žemės nepasiekt, nors telpa ji į saują.

Pasimirė jauki naktis – tik ją galėjai liesti.
Ar nori to, ar ne, pasiilgsti trumpos viešnagės,
kuriai nelemta greit prisiminimuose išblėsti –
iš atminties jos nenugvelbs net sumaniausi vagys.