Vienmarškiniai angelai ant debesynų flotilės.
Manasis, kaip visada, atsukta nugara,
Sparnai dailiai paguldyti šalia,
Jis stebi baltumą.
Priėjusi apkabinu. – Sugrįžai, -
Sako neatsigręždamas.
Man patinka tas slėnis debesynuose:
Čia slūgso ramybė,
Sluoksniuojasi ir lupasi,
Raitosi apie širdį drožlių armonikėlėmis,
Kvepia šviežiu medžiu
Nenusakomo skonio ir magnolijų žiedais.
Kaip miela. Užsimerkusi traukiu tą kvapą,
Jaučiu, kaip be verksmo
Ritasi ašaros – tuoj pakilsiu.
Išgerk, - sako jis man.
Stiklinėje putoja debesų pienas –
Baltų dūmų gėrimas.
Išgerk, -sako jis man.
Visi debesys garuoja pienu, visi angelai tvyro ore.
Išgerk, -sako jis man. –
Kažkas manęs prašė angelų pieno?..
Kažkas, dėl ko buvau juos palikus...
Čia yra tryliktasis stalčius
Į kurį save pasidedu –
Gyvenimas nebegali manęs prisiliesti.
Išgerk, -sako jis man.
Žinau, ką tai reiškia.
Aš geriu angelų gėrimą
Ir matau, kaip artėja balta katė,
Švelniom letenėlėm įspausdama debesis.
Einu per juos ir mano akys švyti fosforu
Iš po tankaus kailiuko.