***

sprindžiais išlaižius placentą
matuodamas ilgį nuogumo verki
nes ne tavo šis miškas
ir miegas kadais nepriklauso

tik aušros bedvasės
kai vienišas prišaukia lietų
uždanga kyla ir dantys
išdaužomi

mano liūdnoji, –
vyrai tavo sapnuos
buria iš delno ir myli
spalvotais degtukais

lupenų maišas tuštėja
nykštukų puodeliuose
kriaušmedžių dūmai
visada pažeme

ritasi ritasi
dūžta

senatvėj apakus kaliausė
į valčių kiaurymes
klijuoja save ir išplaukia
kartu su žvejais

užuolaidos judina vėją –
lieka langus išdaužus
įeiti