Skiriu J. P.
pro langą ryte švies
išsklaidytos mozaikos mįslėm užbarstyta
užliūliuota vakarykščiu šventumu žvaigždė
penkiais kampučiais nudildytais
ir snaigės šokančios „gulbių ežerą“
padarys paskutinį piruetą prieš
nukrentant lengvai
taip lengvai it povo plunksna
po plaušelį į kažkieno smėly
pilkam paliktą pėdą.
o prie eglės, jau nebe karalienės
dovanos ir žodžiai švelnūs susirinko
it žalčiai gedėti ir grožėtis
o kaspinai margi margi akis vilioja
gal ir įvyniotų į save jei tik galėtų.
aplink visi pabudo ir jau daug mūsų
čia sėdi. nebėra vietos klauptis prie
mišku kvepiančio persų kilimėlio.
nebėra, bet man gerai,
nes taip aš ir norėjau.
2006-12-22,
Klaipėda