Kiekvieną dieną į mokyklą Pijus važiuodavo devintu troleibusu. Dažniausiai berniukas miegodavo, nes iki mokyklos labai ilgas kelias. Važiuodavo jis maždaug pusvalandį.
Vieną pirmadienį, kuris nei kiek nesiskyrė nuo kitų pirmadienių Pijus kaip ir kiekvieną dieną įlipo į troleibusą. Nuėjęs prie savo mėgstamiausios kėdės priekyje, berniukas išvydo mergaitę. Mergaitė, atrėmusi galvą į langą, miegojo. Pijui teko atsisėsti kitur. Mergaitė išlipo toje pačioje stotelėje kur ir Pijus. Vaikai nuėjo į skirtingas puses.
Berniukui diena mokykloje praėjo kaip ir visada. Grįžęs namo jis paruošė namų darbus, nusiprausė ir užmigo. Ryte įlipęs į troleibusą vėl pamatė savo vietoje sėdinčią mergaitę. Tai jam buvo labai keista, nes jis įlipa pačioje pirmoje troleibuso stotelėje ir niekada toje stotelėje nematė jokios mergaitės.
Kitą rytą Pijus vėl rado mergaitę miegančią. Jam buvo labai smalsu sužinoti iš kur ta mergaitė, tačiau jis nenorėjo trukdyti saldaus miego.
Bėgo savaitės, mėnesiai… Pijus jau buvo pripratęs prie savo naujosios vietos. Jam patiko sėdėti priešais miegančią mergaitę ir ją stebėti. Pijus vis svarstydavo koks galėtų būti jos vardas, iš kur ji ir kodėl ji tiek daug miega. Likus kelioms stotelėms iki išlipimo vietos, mergaitė pabusdavo ir žiūrėdavo pro langą. Autobusui sustojus ji net nežvilgteldama į Pijų nubėgdavo prie durų ir išlipusi nušokuodavo savo keliu.
Buvo penktadienis, gruodžio dvidešimt ketvirta diena. Nors ir buvo Kūčios visi vaikai turėjo eiti į mokyklą. Lauke stūgavo žvarbus vėjas, o termometras rodė aštuoniolika laipsnių šalčio. Keliai buvo visiškai užpustyti ir devintasis troleibusas, nuvažiavęs tik trečdalį savo maršruto, sustojo. Dėl gedimo durys negalėjo atsidaryti, o techninė pagalba negalėjo pravažiuoti pro sneigą.
Šaltis po truputį kaustė Pijų. Jis nusprendė, kad reikia pažadinti mergaitę. Vos pajutusi berniuko ranką ant savo peties, ji staigiai pabudo ir pažvelgė į Pijų giliu ir nepaprastu žvilgsniu. Berniukas net apsalo pamatęs tas nepaprastas, didžiules ir be galo gražias akis. Mergaitė nieko nesakiusi apkabino Pijų ir savo šiluma neleido jam sušalti. Iš vairuotojo kabinos girdėjosi riksmai:,, Čia devinto troleibuso vairuotojas! Mes užstrigome kelyje! Sugedo variklis ir kita valdymo sistema. Troleibuse yra vienas keleivis! Vaikas, mažas berniukas! Paskubėkite! ”
Praėjus atostogoms Pijus vėl važiavo į mokyklą tuo pačiu troleibusu, tačiau vienas. Jis vis klausinėjo vairuotojo ar jis nematė tos mergaitės, kuri kartu su juo buvo užstrigusi troleibuse, tačiau visąlaik sulaukdavo to paties atsakymo:,, Tu važiavai vienas. ”
Kartą Pijus suprato, kad ta mergaitė, turėjusi pačias gražiausias pasaulyje akis, buvo jo angelas sargas, išgelbėjęs jį nuo mirtino šalčio…