Tamsus paveikslas

Juodame fone,
Kur svetimos figūros šviesios,
Lyg svetimam sapne,
Aš tapau paveikslų baisų.
Apdujųsi nuo degtinės lašo,
Nesipraususi žmogų šiltomis akimis.
Kur senutės menkos,
Visur mato baisią grėsmę.
Kur karas kilti gali dėl teisės atsisėsti.
Ir nėra to gero,
Ko nesugebėčiau paverst blogiu.
Meilę paversiu gašlumu,
Rūpestį mylimu - abejingumu.
Ir kai paveikslas baigtas bus,
Atsimerkt galėsi.
Rodysiu tau, ką užsimerkęs pamiršai,
O tu iš patiklumo tikėsi, kad tai tapyta drobė,
Kad pyktis atsirado tik tamsaus paveikslo fone,
Kad pasaulis gražus
Ir mažiausiai tu tikėsies,
Kokią tamsią tiesą tau išrėžiu.