Per šventes nusisekime laikrodžius

Kiek nedaug vakarų pasijusti, jog esame žmonės.
Dar mažiau skirta džiaugtis, kad galime būti kartu.
Šis gyvenimas lekia tarytum skurdus dykaduonis,
neišmokęs branginti akimirkų aukso vertų.

Kiek nedaug valandų, kad pamirštume aitrų kartėlį,
kad priglaustume amžiną priešą prie savo pečių.
Valandų nepakanka sustoti minčių prakartėlėj
ir suvokt, jog dažnai priešas sklinda iš mūsų pačių.

Sulėtėja rodyklės darbymetį, skuba – kai ilsim.
Kartais veltui pristingam kantrybės sulaukti algų.
Per šventes – metas švęst, ne skaičiuot minutes byrant gilzėm,
juk daugiausiai netenka žmogus, tapęs laiko žvalgu.
---------------------------------------------------------
Tiktai kvailas gyvendamas virsta iš jauno į seną,
nes gyventi – tai eiti su fakelu, sėjančiu ugnį,
liečiant gęstančią dagtį praeivio, kol ši įrusena
ir liepsnų liežuvėliais praskaidrina sielos bedugnę.