erdvės klostrofobija

pusamžis vyras
per anksti pasenęs
šmirinėja po savo kambarėlį
nuplėšytais tapetais tik
veidrodis kreivai kabo
ant vienos betoninės sienos ir
bando varžto jį laikančio
kantrybę

tik veidrodis toks išalkęs
toks
bebaigiąs nulaižyti
nuo savęs aštriabriaunes
sidabro dulkes.
jos tokios pilkos nes
paskendo nepribridusios
darganoto rudens lietaus kranto
tik vis inkarus savo bando išmokyti
bando bet
jie net nesistengia
savarankiškai plaukti.

senis jau nebe
pagyvenęs vyriškis
žiūri į varžtą,
žvilgsnis jo dreba
veidrodis irgi
įsitempia įkvėpęs ir prašo
nenukrisk neiškrisk
ir nustemba nes
senis prašo to paties.

aš tikriausiai ir esu tas senis
mintija veidrodis o
senis tą pačią mįslę
sau užduoda.

varžtas sugriežia stryku
per savo kūną dailų
it itališka violončelė.

veidrodis užmerkia būsimas duženas
o senis jau nebe senis pasako
blogiau ir būti negali.