Kai nuritina vakaras saulę toliau už trimatę pašvaistę,
tik tada į namus nebeužsuka sūnūs, paklydėliai broliai.
Be krypties šliaužia sraigės iš kiautų savų kol akytės apraibsta,
ir pavirsta šikšnosparniais žvakės lyg dagtį kas būtų išrovę.
Tykiai tiksi narveliai su snaudžiančiais prietemų vėjais,
ir pulsuoja mėnulio skala, atkartodama žiogo čirpimą.
Vos girdėti, kaip kalas žolė, ir šiurenasi rūkas pasėtas,
kai pasikelia miškas – it praduria dangų, o skylės užkimsta.
Taip nuritina vakaras saulę toliau už trimatę pašvaistę,
vien stiklinė rasa išsibarsto takeliais, įkimba į pėdas.
O pro plaukus žemčiūgų pranyra delčia ir žaltvyksles išgraibsto,
ten toliau tik matyti – diena ir naktis prasilenkdamos rieda.