Sugauti Barškuolę- II dalis

4 scena

Dievo Perkūno valdos. Šiaurinė ir Vakarinė  tiesia debesų takus, džiausto baltas marškas.

Šiaurinė: (kalba repuodama):
Kamuolinius visus sulopiau ir išskalbiau...
Tai tvarka bus, tai tvarkelė bus.
Kamuolinius visus į kamuolius iškeičiau...
Tai tvarka bus, tai tvarkelė bus.

Vakarinė (kalba pratisai dainuodama):
Plunksninius patiesiu, siuvinėtus avinėliais,
Eis valdovas tai minkštai, kaip pūkas plauks žydryne.
Plunksninius patiesiu, iškarpytus mėnulėliais,
Eis valdovas tai minkštai, kaip pūkas plauks žydryne.
Šiaurinė: Nei jis tau plauks kaip pūkas, nei jis tau eis minkštai, - apsunkęs nuo audrų, nuo rūpesčių visokių.
Vakarinė: Ajaj, balti debesys tau į kaktą, kokia tu irzli, kokia pesimistiška... Ajaj!
Šiaurinė: Kad tu ištirptum su savo ajajais! Geriau pasistenkim, savo darbais pakelsim Perkūno dvasią.
Vakarinė: Kamuolinius tu sutvarkei...
Šiaurinė: Plunksninius tu patiesei... Ko mes dar neatlikom? Vaivos tai ir nesušukavom?... Vėluoja ji šiandien...
Vakarinė: Ajaj, susivėlusi busVaiva... Lietūs visur šniokščia, peršalus Perkūnui... Jau kai nusičiaudo, tai rodos ir čia pratrūks... O Vaiva, matyt, Devintam Danguj biliardą su žaibais lošia, kasas po kepure paslėpus...
Šiaurinė: Ir kas iš to tavo ajaj?.. Ruoškim šepečius, šukas, suktukus, kaspinus, skirtukus, žirklutes, dažus ir šaukim Vaivą šukuotis, kol dar žemės gyviai nepamiršo regėti jos spalvotų kasų spindėjimo.
Abi (dainingai):
Vaiva, tavo plaukus ryto vėjas dar šukuoja,
Vaiva, tavo juosta saulės gijom spinduliuoja,                                         
Vaiva, pasirodyk iš lietaus žavi spalvinga,
Vaiva, pasirodyk, kol sesutės neaptingo...
(Pasirodo Perkūnas. Lėtai ir sunkiai eidamas, neša ant rankų Ilgaplaukę Vaivą)
Šiaurinė: Perkūne šviesiausias, kodėl Ilgaplaukė Vaiva ant tavo rankų sūpuojasi?
Vakarinė: Ajaj... Ar tik ji neserga?.. Ajaj! (abi puola padėti Perkūnui: nukelia Vaivą ant žemės)
Perkūnas: Šiaurine sese, atnešk Vaivai saulėtų migdolų antpilo... Jos kūną lietė žemės šliužo žvilgsnis... (Šiaurinė išbėga)
Vakarinė: Ajaj, iš kur debesyne žemės šliužas?.. Ar mums bijoti, ar saugotis, Perkūne šviesiausias?
Perkūnas: Vakarine sese, jums bijoti nėra ko, Didžioji Barškuolė jau gavo tai, ko norėjo.
Vakarinė: Didžioji Barškuolė? Ajaj, iš paties požemio? Kodėl ji čia?
(Šiaurinė grįžta, pagirdo Vaivą iš mikstūrėlės, ši atsigauna)
Šiaurinė: Tai kur blūdijai, ryškiaplauke?.. Vėluoji pas mus ateiti, nuotykių ieškai...
Vakarinė: Ajaj, Šiaurine, būk atlaidesnė Vaivai (pakužda jai į ausį apie Barškuolę), matai- tik ką atsigavo.
Vaiva: Plunksniniai debesys miglą patiesė, kamuoliniai laiptelius man dėliojo, klausiau lietaus, kur nulipti turėčiau, jis neatsakė...
Perkūnas: Ech, dukra...
Vaiva: Rožinį atšvaitą aš paregėjau ir išgirdau tėve, tave man kartojantį- lipk tais laipteliais, Vaiva dukrele į žemę pas  žmones.
Perkūnas: Ne, dukra, ne mano tu balsą girdėjai...
Vaiva (keldamasi ir vis stiprėjančiu balsu): Leidausi laiptais, žaibai kamuoliniai man švietė po kojom, galvojau –jau laikas, jau laikas atėjo kasas man išleist po lietaus ir audringojo vėjo...
Šiaurinė: Na va, nesušukuota išsibastė, ko gi tikėtis...
Vakarinė: Ajaj, ir kas gi toliau?
Vaiva: Staiga pajutau, kad anku ir kurstu, ir kad kojos nelaiko manęs jau daugiau...
Perkūnas: Tai žvilgnis nuodingos gyvatės iš pragaro, brolio Pikuolio tamsybių...
Šiaurinė: Ne kitaip.
Vaiva: Mačiau ją bešokančią ir debesim besirangančią, žaibą it kamuolį mėtančią, tarsi pro miglą dar spėjau išvysti, kaip kerta ji man per kasas...
Vakarinė: Ajaj, žiūrėkit, nukirsta Vaivos ilgiausia garbana!...
Perkūnas: Žinojau, kad laikas ateis ir gyvatė ugninga pradės savo šokį. Tiktai netikėjau, kad greitai įvyks tai. Dukrele, Barškuolė- iš Požemių dievo Pikuolio valdų atkeliavo. Tai reiškia- ji dangiško ženklo ieškojo. Užvaldžiusi ženklą dangaus ji didina savąją galią. Taip knygoj Pradžios parašyta. Dangaus šviesuliai be Požemių būtų neryškūs...
Vaiva: Be garbanos savo ryškiausios aš greitai nublanksiu, Tėveli...
Šiaurinė: Gersi kadien mikstūrą, laiku kelsies, laiku gulsi, pasveiksi... Na, mažesnės bus vaivorykštės, ką dabar darysim...
Vakarinė: Ajaj, Perkūne, nubausk Barškuolę!.. Be tavo žinios savo žvilgnio botagais sužeidė Vaivą.
Perkūnas (ryžtingai pakyla): Kamuolinių debesų prarajos (aidas atliepia: prarajos)! Plunksninių debesų tarpekliai (aidas atliepia: tarpekliai)! Saulėtieji Žaibai (aidas atliepia: žaibai)! Galaktikų spiečiai (aidas atliepia: spiečiai)! Mano brolis Pikuolis pažeidė tvarką visatoje. Nuodingoji Barškuolė pradėjo ugningąjį šokį. Kas man padės? Nemirtingas Perkūnas jums liepia greičiau atsakyti! Kas man padės?
(pasigirsta įvairūs kosminiai garsai, šnabždesiai, jie garsėja, kol galima iš viso šio triukšmo išskirti vieną žodį: žmogus... žmogus... žmogus...)

5 scena.
Vaikai Perkūno valdose.

(Perkūnas mosteli rankomis, į sceną įgriūna Adomėlis ir Ievutė. Garsai nutyla)

Šiaurinė: Po perkūnais!..
Vakarinė: Ajaj!..
(Adomėlis ir Ievutė kalba be balso, tik lūpomis artikuliuodami)
Perkūnas: Žmonės... Tai tikrai žmonės! Susipažink, dukrele Vaiva... Šiaurine, Vakarine, kamuolinį debesį atneškit, nesusikalbėsim kitaip su jais...
(Šiaurinė ir Vakrinė atneša „kamuolinį debesį“, kurį, visi kalbėdamiesi, ritinėja arba mėto. Perkūnas nemėto, jis visus stebi, užsidėjęs ausines. Kas nepagauna kamuolio, to balso niekas negirdi. Kamuolys – lyg būtina bendravimo priemonė. Kamuolys riedėdamas apiplyšta ir pasimato žemės spalvos. Tai gali būti gaublys)
(Kalba tas, kuris laiko kamuolinį debesį)
Adomėlis: Aš negirdžiu tavęs, Ievute (permeta kamuolį Ievutei).
Ievutė: Ir aš negirdžiu... Oj, aš jau atrodo išgirdau... (permeta kamuolį Adomėliui)
Adomėlis: Ar jau įjungė?.. A, na tai laba diena, hmmm... (meta)
Ievutė (laikydama kamuolį): Atsiprašome, kad taip įvirtome, mes ėjome keliu, kai staiga sutemo, pakilo vėtra...
Adomėlis (atima iš jos kamuolį): Iš kažin kur atsirado toks na tas taiff... taifūnas, kurį per gamtos pamoką rodė, ir tik- šnai mus už pakarpos...
(Adomėlis meta kamuolį Vakarinei, ši nepagauna, negali nieko balsu pasakyti, meta Šiaurinei, toji taip pat nepagauna, tuomet abi čiumpa kamuolį ir kalba kartu, bet jų balsų vaikai negirdi. Jos trinkteli per kamuolį)
Abi kartu: Sugedo!
Šiaurinė (Perkūnui, paleidusi kamuolį): Perkūne šviesiausias, pats tai ausines užsidėjęs... Negailėk ir mums, nemokam mes to kamuolio mėtyt gaudyt...
Perkūnas: Sugadinot tokį puikų kamuolinį debesį... Neturiu daugiau!             
Vakarinė: Duoki ausines mums.. Šiaurinei tas nuo televizoriaus, kur kašį žiūrim, o man tas mažesnes- Vaivos.
Perkūnas: Jos gi naujos! Kiek šviesmečių žaibai sukorė, kol gavo...
Šiaurinė: Duok, vade, jai tą kamuolinį, dar apsiverks, ne kasdien gi čia žmonės atgriūna...
Perkūnas: Gerai jau, atnešiu...
Šiaurinė: Dieve Perkūne, koks atnešiu, vadovauk! Ką žmonės pagalvos apie tavo galią, jei pats lakstysi?..
Perkūnas: Žmonės apie mano galią ir taip mažiausiai galvoja.. Na gerai... (Kalba į ausinių mikrofoną) Vienas vienas- paukščių tako pienas, geltonas geltonas- aš čia visų ponas... Žaibe Geltonas, girdi mane? (padaužo į mikrofoną, kartoja tekstą, kol pasigirsta atsakymas)
Žaibas Geltonas: Du du, paukščių tako pieną girdžiu...
Perkūnas: Geltonas?.. Atnešk čia ausines visiems... Iš seifo paimk... Nuo teliko atkabink, na ir tas- Vaivutės... Žinau... Reikia. Žaibiškai!
(Įlekia žaibas Geltonas, atneša ir padalina visiems ausines, gnybteli Vakarinei į skruostą ir vėl išlekia)
(Užsidėję ausines, visi bando sakyti į jų mokrofonus garsus, tardami padrikas raides ar skiemenis)
Adomėlis: Vienas vienas, du trys...
Ievutė: Keturi, penki, šeši... Pasirodo numeris šeši...
Šiaurinė (angliškai): One, two, three...
Vakarinė (vokiškai): Ain, zvai, drai...
Vaiva: Ei- bi- si- di-i-ef- džy
          eič-ai-džei-kei-elemenoupy
Perkūnas: Dėmesio dėmesio!.. (lenkiškai) Uwaga uwaga! Tvarka, veikia puikiai (į mikrofoną) Ačiū, Geltonas!
(Vėl atlekia Žaibas Geltonas, atneša tinklą su kamuoliais ir duoda visiems po kamuolį.)
Žaibas Geltonas: Prisijunkit aparatūrą, jei norite rišlios kalbos... (gnybteli Šiaurinei į skruostą ir išlekia)
(Visi sėdasi ant kamuolių. Girdisi radijo trikdžių garsai.)
Jiems nurimus, visi bendrauja lyg per kompiuterius).
Perkūnas: Pagaliau... Taip ir pasikeičia civilizacijos, gumą betempiant.. Hmmm... Žmonės yra du.
Šiaurinė ir Vakarinė: Ką, tik du visoj žemėj?
Perkūnas: Nepertraukinėkit. Čia yra du. Čia! Devintam danguj. Ir jie yra vėjo nublokšti...
Vaiva: Ne, tėveli, ne nublokšti! (Pasakinėja jam, Perkūnas kartoja)
Perkūnas: Jie yra galaktikų spiečių... Kamuolinių debesų prarajų... Plunksninių debesų tarpeklių... Ir saulėtųjų žaibų nuosprendžiu čia at... (Vaiva sufleruodama suka ranką ore) Atsukti... Atgręžti... Atnešti... Taip- atnešti, kaip blogio liudytojai ir naikintojai!
Adomėlis (tyliai Ievutei): Na, tipo terminatoriai mes, supranti?..
Ievutė: Eik tu, Švarcnegeri...                                                                           
Perkūnas: Trilijoniniame faile... susiradot visi?
Šiaurinė: Neatsidaro, jūsų šviesybe...
Perkūnas: Spausk alt plius a, pažymėk, tada enter ir rasi... Radai?
Šiaurinė (iškilmingai): Radau, jūsų šviesybe!
Perkūnas: Taigi tame faile matome šių žmonių duomenis... Adomėlis, Ievutė... Lanko mokyklą...
Adomėlis: Mes gi- čia! Kam apie mokyklą kalbėti? Viską matot ir taip...
Perkūnas: Visi jūsų duomenys labai pozityvūs ir nemodifikuoti. Programų moderatoriai teigia, kad jūs tikrai esate TIE.
(Visi pagarbiai sužiūra į vaikus ir lankstosi jiems)
Adomėlis: Ir čia kaip Žemėj... Va, kad gerbtų už mandagumą ar šiaip kaip asmenis, tai suprasčiau... O dabar- lankstosi...
Ievutė: Bent aišku, kad čia mes saugūs.
Perkūnas: Jūs, Adomėli ir Ievute, esate pirmapradžių žmonių genų paveldėtojai. Tik jūs galite sustabdyti Nuodingosios Barškuolės Gundytojos šokį. Ji pavogė Vaivos kasą ryškiaspalvę ir savo nuodais silpnina mano galias!
Ievute: O jūsų brolis Pikuolis jai padeda! Kokie gi jūs broliai, kad negalit susitarti geruoju vienas kitam padėti, o ne kenkti?!.
Šiaurinė: Delfi žiniose rašė, kad Požemių Dievas davė Barškuolei savo galių diademą ir, jeigu Barškuolė atneš dangaus ir žemės ženklus į požemius, jos nuodai taps amžinai žudantys...
Vakarinė: Ajaj, tai dangaus ženklą ji jau turi...
Perkūnas: Deja, taip. Vaivos ryškiaspalvių plaukų garbana ir yra tas dangaus ženklas, kurį turėjo gauti Barškuolė. Diadema dar neveiksni, nes Barškuolė nebuvo pas Patrimpą, tačiau tas, kas turi diademą, žino kur yra žemės ženklas...
Adomėlis: Turime skubėti, nes ta bjauri gyvatė, suradusi Patrimpo ženklą, nušliauš į Požemius ir, vos tik atiduos tuos ženklus Pikuoliui, taps neįveikiama žudike!
Perkūnas: O kaip judu ruošiatės sugauti Barškuolę? Juk ji labai gudri ir pavojinga. Mano dukra Vaiva  buvo jos nuodų paveikta.
Ievutė: Mes turime tinklą, dvišakes ietis...
Adomėlis: Turiu šautuvą...
Perkūnas (nugriaudi juokas): Jei tik tiek tereiktų, jau seniai būtų ji kur nors zoologijos sode uždaryta. Ne, naivūs žmogeliai, galite išmesti savo žaislus. Aš jums duosiu ginklą, kuris pažabos Barškuolę. (Kalba į ausinių mikrofoną) Vienas vienas- paukščių tako pienas!.. Geltonas? Čia tavo ponas.. Chi chi... Gerai gerai, paskui sužaisim partijėlę žaibais... Nešk čia tą ultragarsinę šviesmečių akį!. Na žinai... Tą pačią... Aha, ne septynis, o dvylika rentgenų...
Adomėlis (pripuola prie kamuolio- kompiuterio, lyg stebi monitorių): Ievute, mes gausim tą akį, kurią per teliką rodė- šumacherių civilizacijos palikimas!..
Ievutė: Šumerų, Adomėli... O kaip ja naudotis?
(Adomėlis meta savo ginklus, o Ievutė viską susideda į kuprinę)
(Įeina Žaibas Geltonas, iškilmingai atneša ant pagalvėlės krištolinę akį, nusilenkia, šonu prisiartina tai prie Šiaurinės, tai prie Vakarinės ir jas žnybteli. Jos reaguoja taip, kaip nurodo režisierius)
Perkūnas (paima krištolo akį, pažiūri pro ją į vaikus): Klausykit ir įsidėmėkit: akies veikimas tarnauja tik gėriui!
Vaikai (iškilmingai pakartoja): Tik gėriui!
Perkūnas: Ji nežudo. Ji nebaudžia. Ji neteisia.
Adomėlis: Taip, ji tokia. Aš kai žiūrėjau...
Ievutė (pertraukia): Dabar ne laikas...
Perkūnas: Bet ji gali sustabdyti blogį! Ji gali sustabdyti nuodų veikimą. Ji gali sustabdyti Nuodingosios Barškuolės šokį. Atiduodu jums į  rankas Šviesmečių Akį. Pasitikiu Jumis!
Adomėlis: O, trust me!.. Eee, tikėkit manim, tai yra mumis.
Perkūnas: Keliaukit ir atlikite tai, kas parašyta Pradžios knygoje.

(Perkūnas kelia į viršų rankas, temsta, girdisi griaustinio dundesys)