Nesiskutęs dialogas

Antanas pasiėmė iki skausmo aštrų skustuvą ir šepetėlį, dar visą balta mase aptaškytą po praeito skutimosi. Bet jam tai nelabai rūpi, nes barzdos skutimas jam jau seniai tapo toli gražu ne pačiu svarbiausiu užsiėmimu. Nukarę plaukeliai ant jo smakro jau veliasi vienas su kitu ir sudaro savavališką kasą. Visus reikalingus įrankius susidėjo į alksnio dubenėlį ir įėjo į kambarį, uostinėdamas orą.
- Simai, tai vėl kiaušinienę kepi? – paklausia Antanas.
- Antanai, geriau tepk muilą ant veido ir skuskis, nes atrodai tikrai nekaip. – šūktelėjo Simas, mušdamas jau penktąjį kiaušinį į keptuvės kraštą. Antanas sudrėkina šepetėlį ir muilą. Pradeda jį atsargiai sukioti ant savo veido odos. Greitai jis tampa baltaveidžiu, greičiau primenančiu kalėdų senį nei literatūros premijos laureatą.
- Beje, Simai, ar nupirkai šįryt butelį pieno? Šūkteli Antanas
- Velnias. – sumurma Simas. – ne, vėl pamiršau. Nieko greitai užsuks Adelė, gal ji mus pavaišins šlaku.
- Bet mes ir taip jai esame skolingi daugiau nei savo gyvybes. Ji mus nuo bado gelbėjo mažiausiai dešimt kartų.
- Tai puiku, vadinasi šiandien bus vienuoliktas. – pašaipiai nusijuokia Simas. Ir vėl intensyviai pasineria į kiaušinių daužymo meną.
Antanas jau geras penkias minutes bando įveikti savo riebaus kaklo plaukus, kurie susiraitę labiau priminė tankų brūzgyną nei inteligentišką vyro aksesuarą, kurį jam priderėtų nešioti. Tik Anatanas niekada net negalvojo rūpintis savo išvaizda. Jis sako „Kam man reikia laikytis dietos ir skustis kas savaite? Juk visi tik skaito mano knygas. Niekam neįdomu, kaip aš atrodau. “
- Atidaryk duris, Simai. Nejau negirdi, kad beldžia? – bet Simas buvo taip įnikęs į kiaušinių smulkinimą, kad negirdėjo nieko. Pusę veido tik įveikęs literatūros premijos laureatas nuėjo atidaryti durų.
- Labas rytas, pone Adele. – pasveikino pusiau kalėdų senis, pusiau garsus žmogus. – Ką mums šiandien pristatote? O, štai, ko visą rytą laukiau – laikraštis. Man labai patinka, kad apie mane ršo. Jau turiu visą krūvą laikraščių, kurių viršelių antraštes puošia A. Šalpusnio pavardė. Palaukit, tuoj atnešiu parodyti.
- Ne ne, ponas Antanai. Nereikia. – atsako Adelė. – Aš tik užsukau pasakyti, kad jūs man esate šiek tiek skolingi, ponai. Jau trečias mėnesis, kaip nesulaukiu nuomos už butą, o ir tas medus su pienu, kuriuos jums regulairiai tiekiu. Jaučiuosi, kaip melžiama karvė. Jau baigia išsekti mano kantrybė.
- Žinoma, pone Adele, mes kuo puikiausiai suprantame, bet ar negalėtumėte dar nors šį rytą mūsų pavaišinti savo skaniąja grietine ir riebiu pienu? – paklausia Antanas, kuriam muilo putos jau spėjo susigerti į odą. Ir ji dabar atrodė, kaip medžio lakštas.
- Vyrai, tai paskutinis kartas, kai aš jums būnu gera. – griežtai sugagrgaliuoja namo šeimininkė.
- Būtinai būtinai tai įsidėmėsiu. Jau rytoj turėčiau pagaliau gauti pirmą atlyginimą už naują knygą. Jūs esate pirmoji mano skolų sąraše. Prakeiktas skolų sąrašas. O dar ir knygą padovanosiu.  – net sušilęs meluoju, nes prie savo naujos knygos nesu prisėdęs nuo.... na, nuo labai seniai. Nors dėl vieno dalyko nemelavau – skolų sąrašas tikrai egzistuoja, o ponia Adelė yra jo karalienė. O be to, tai aš nekaltas, kad man neateina kūrybinės mintys. Net ir barzdos auginimas nepadėjo. Nebegaliu sugalvoti net pavadinimo straipsniui, kurį turėjau išsiųsti jau vakar.
- Gerai, štai jums bidonėlsi pieno, grietinė suvyniota į laikraštį, šios dienos naujienos.. – nuolankiai pasakė Adelė.
- Taip, aš jas turiu ir saugiai laikau. – Atsakė Antanas.
- Tai tada sudiev. Būkite tikri, kad rytoj dar susimatysime.
- Žinoma, pone. – pavymui šūktelėjo Antanas ir, užtrenkęs duris, pagalvojo. – Kokia gi vis dėlto miela mūsų namo šeimininkė. - Ir nuėjo toliau skustis. Per kelias sekundes pusė jo veido buvo vėl muilina. Skustuvas pradėjo švytuoti per veido odą. Kur ne kur matėsi paraudimai. Tai užsilikę jaunystės spuogai vis prapjauti man siųlo pasidalyti savo syvais.
- Simai, paskaityk, ką rašo šiandienos laikraštis.
- Šiandien į Kavamiškį atvažiuoja kažkokia garsi literatė. – paskaito šios dienos virėjas. – Gal norėsi nueiti, Antanai? – Antanas, nusiplauna veidą, sutvarko savo peiliukus, muilą padeda į muilinę, o šepetuką nutrenkia ant lentynėlės po veidrodžiu. Atsisėda prie stalo, ant kurio jau garuoja kiašinienė su svogūnais ir kumpiu.
- Kaip aš mėgstu šį kvapą rytais, Simai. – pasako nusikrenkšdamas. – o kas ši literatė? Aš jau įsivaizduoju, kas ji per viena. Ji turbūt kokia įžimybė, kuri nusprendė apšviesti kaimo visuomenę savo beprotiškomis mintimis apie pasaulinę taiką. Po velniais, jei pasaulyje įsivyratų taika, nebeliktų apie ką rašyti. Žinai, tokios pasaulinės kvėšos mane pradėjo siutinti jau prieš dvylika metų, kai parašiau pirmą knygą, kaip karo korespondentas. – pasakė Antanas, susigrūsdamas gerklėn visą kiaušinį. Užsigeria šlaku kvepiančio pieno ir susikiša dar gerą gabalą šviežios varškės.
- Antanai, ką tu prisimeni apie Izabelę? – netikėtai paklausė Simas.
- Kodėl to manęs teiraujiesi, vaikinuk? – nustebo pilna burna šnekantis literatūros premijos laureatas. Žandams prisikišus varškės, iš mažyčių paraudimų vėl pradėjo šiek tiek raudonuoti kraujas – jaunatviškas kraujas, kaip mėgsta sakyt pats Antanas. Nors tai greičiau nutukimo kraujas. – Jeigu ją sutikčiau, tai manau, kad praeičiau pro šalį ir net nesisveikinčiau. Nors ne, gal kaip tik pasisveikinčiau. Juk man jos padaryta nuoskauda jau užgijo. – Simas atsuka pirmąjį laikraščio puslapį į besisotinantį Antana. Literatūros premijos laureatui prieš akis dabar labai graži moteris, o virš jos galvos šviečia juodom didelėm raidėm išspausdintas užrašas „Pas mus atvyksta garsi rašytoja, karo korespondentė ir buvusi Antano Šalpusnio žmona Angelė Šalpusnienė. Aktyvi pasaulinės taiko šalininkė“. – Antanui išdrimba iš burnos ką tik susikištas paskutinis varškės kąsnis. Peilis iškrito ir susmigo tiesiai į minkštą parketą šalia Antano kojos. Staiga jis atsistojo, nubraukė nudribusią varškę nuo burnos ir tarė:
- Šiandien arba parašysiu naują knygą apie karo sunaikintus vietnamo vaikus, arba nusišausiu iš gėdos.