Susigīvenėmā

Nuotaika rodenė valkiuojės po truoba
I akis ilindus laižuos ė dainiou
Šiorėn kuokė minti mona pasigruobus,
Vo paskou i mėgla rodėnė vīniuo

Bet ė rudiniejint kartās švīstiuo aušras,
Nuors speigā viejoutė jau pri pat truobuos
Ė minties aš sava gėliau pasirausus
Atrondo mėnotu kėtuokės prabuos

Ė vėina ont suopo tīlē susigūžus
Mėslėjo, a bova ė tuokėi laikā,
Iš saldiuos tuolībės atēt švėisės driūžės,
A jau rēk vadintė anas palaikās?

Jug žmuogaus gīvenėms ne iš vėina siūla –
Īr kotā nutīsė, īr ė audinīs.
Tik iš varpas grūdus rudini iškūlos,
Dounas kepalieli ronkuos rideni.

Bet vės tėik jau duntis senē išbarstītė
Ė plota kāp godė smaginis drėliou,
Ė iš luovas lėpont kuožna miela rīta
Skausmā sming i kaulus vėn ė vėn gėliau

Bet jug rēk mėnota kėta pasėjouktė
Ė susigražintė valondas kelės
Ka truobelė mona viel gyvento jaukē
Vaikėškuom svajuoniem dingosės šalėis