Ropė

(arba nevisai rimtas pasakojimas apie svarbius dalykus)
(Apleistas daržas. Kur ne kur matyti piktžolės. Nėra nė vienos daržovės. Darže kapstosi dvi varnos.)
1 VARNA – Kažin kur aš paslėpiau tą sėklą?
2 VARNA – Ne tu, o pelė vakar darže kažkur užkasė.
1 VARNA – Netrukdyk ieškoti. Man smagiau taip galvoti, kad sėklą paslėpiau aš. Tada ir rasti bus smagiau.
2 VARNA – Gal ir teisingai sakai. Manykim, kad mes paslėpėm tą sėklą. Kažin kur mes ją užkasėm?
1 VARNA – Tokia didelė sėkla buvo. Labai norėčiau rasti, pasidaryčiau iš jos pakabuką.
2 VARNA – Visai ne. Jeigu surasiu tą sėklą, tai išsivirsiu skanią košę.
1 VARNA – Pasidarysiu pakabuką.
2 VARNA – Išsivirsiu košę.
1 VARNA – Pakabuką!
2 VARNA – Košę!
1 VARNA – Pakabuką!
2 VARNA – Košę!
1 VARNA – Pakabukąąąą!..
2 VARNA – Košęęęę!..
(Besipykdamos varnos nepastebi, kad į daržą, pasiramsčiuodamas lazda, įeina senelis. Pamatęs varnas labai supyksta.)
SENELIS – Štiš bjaurybės! Štiš! Štiš! Visą daržą man iškapstėt, nenaudėlės.
(Varnos persigandusios išlekia iš daržo. Senelis nustebęs dairosi aplink, bando lazda prakapstyti žemę.)
SENELIS – Keista. Kur mano kopūstai? Kur mano agurkai? Čia turėjo augti morkytės, o ten turėjo būti ropės. (supykęs) Bobute, bobute, ateik greičiau į daržą!
(Ateina bobutė, ji atsineša didelį šaukštą, nes ruošiasi kepti blynus.)
BOBUTĖ – Ko šauki? Aš laiko neturiu, tešlą maišau, blynus kepsiu.
SENELIS – Palauks tie blynai. Pažiūrėk, mūsų darže niekas neauga. Nematyti nei šaknelių, nei uogelių. Kas atsitiko?
BOBUTĖ – Kas galėjo atsitikti. Ogi nieko pavasarį nepasėjai, nieko nepasodinai, tai kaip galėjo kas nors išdygti.
(Numojusi ranka, bobutė išeina. Senelis susimąsto.)
SENELIS – Nieko nepasodinau, nieko nepasėjau... Kažkaip pamiršau... Keista... Matyt, atmintis sušlubavo.
(Senelis irgi išeina. Vidury daržo pūpso didžiulė ropė. Įlekia varnos.)
1 VARNA – Tai bent. Kokia čia pabaisa išdygo? Pusę daržo užėmė. Dabar tai tikrai nerasime savo sėklos.
2 VARNA – Taigi. Tikrai nerasime. Negalėsiu košės išsivirti...
1 VARNA – Pakabuko nepasidarysiu... Kaip gaila.
(Varnos išskrenda, nes pamato ateinantį senelį.)
SENELIS – (nustebęs) Stebuklas... Stebuklas... O šventas agurkų karaliau, kokia grožybė išdygo. Sakiau bobutei, jei pavasarį gerai žemę išdirbsi, tai rudenį gerą derlių turėsi. Sakiau...
(Senelis vaikšto aplink ropę ir džiaugiasi. Matuoja jos dydį žingsniais.)
SENELIS – Vienas, du, du su puse, trys... Didelė roputė.
(Matuoja ropės dydį sprindžiais.)
SENELIS – Vienas, du, trys, šeši... Oi, susipainiojau. Vienas, du, trys, ..., penkiolika... Didelė roputė. Išrausiu, namo parnešiu, tai bobutė apsidžiaugs. Oi, aš per senas. Manau, pats neišrausiu. Bobute, bobute, ateik ropės rauti!
(Pasigirsta bobutės balsas.)
BOBUTĖS BALSAS – Seneli, gal susapnavai? Iš kur mūsų darže ropė?
SENELIS - Išdygo. Ateik greičiau ropės rauti.
(Ateina bobutė, ji ir vėl ruošiasi kepti blynus.)
BOBUTĖ – Ko trukdai man? Neturiu laiko tavo prisigalvojimams, blynus kepu... (pamato ropę) O šventa agurkų karaliene, iš kur čia šita grožybė?
SENELIS – Kaip iš kur? Pavasarį pasodinau, tai ir išdygo. Rauk, bobute, rauk.
(Bobutė kraipo galvą ir matuoja ropę šaukštais. Senelis prisėda daržo pakrašty.)
BOBUTĖ – Vienas šaukštas, du šaukštai, trys šaukštai... Didelė roputė. Manau, kad nepajėgsiu išrauti. Anūkėle, ateik, vaikeli, greičiau! Reikia ropę rauti!
(Pasigirsta anūkėlės balsas.)
ANŪKĖLĖS BALSAS – Neturiu laiko. Žaidžiu. Gal vėliau ateisiu.
BOBUTĖ (supykusi) – Greičiau ateik. Mes su seneliu patys neišrausim.
(Šokinėdama per šokdynę, įbėga anūkėlė.)
BOBUTĖ – Pažiūrėk, vaikeli, kokią ropę senelis užaugino. Reikia rauti.
(Anūkėlė apžiūri ropę ir matuoja ją šokdyne. Bobutė prisėda šalia senelio.)
ANŪKĖLĖ – Viena šokdynė. Tikrai didelė ropė. (apeina ropę kelis kartus, apkabina rankom) Aš net rankom apkabinti negaliu, tai kaip išrausiu? Sargiuk, Sargiuk, atbėk greičiau ropės rauti!
(Pasigirsta šunelio lojimas.)
ANŪKĖLĖ – Sakau, greičiau ateik ropės rauti, aš pati net rankom neapkabinu! Neišrausiu.
(Atbėga lodamas šunelis Sargiukas. Jis apuosto ropę. Bando pamatuoti ropę savo uodega, bet jam nesiseka. Anūkėlė prisėda šalia senelių.)
ŠUNELIS – Au au au. Kokia didelė ropė. Net mano uodegos neužtenka. Au au. Manau, kad aš neišrausiu. Katinėli Rainakėli, atbėk greičiau, reikia ropę rauti!
(Pasigirsta katinėlio Rainakėlio balsas.)
KATINĖLIS – Miaaau miaaau miaaau. Neturiu laiko. Dabar kaip tik pelę gaudau. Miaaau...
ŠUNELIS – Greičiau ateik, reikia ropę rauti! Aš pats neišrausiu.
(Į daržą paskui pelę įbėga katinėlis. Katinėlis, pamatęs ropę, sustoja, o pelė pasislepia daržo kampe. Šunelis atsitupia prie kitų.)
KATINĖLIS – Tai didelė ropė. (bando matuoti ropę savo uodega, bet jam nesiseka) Labai didelė ropė, net mano uodegos neužtenka. Manau, aš pats neišrausiu. (atsitupia šalia šunelio)
PELĖ (tupėdama kampe) – Kokia didelė užaugo mano ropė. Tai apsidžiaugs mano mamytė su tėveliu, kai namo parnešiu.
(Pelė pribėga prie ropės ir graužia.)
PELĖ – Čia pagraušiu. Čia pagraušiu. Čia atsikąsiu. Va ir išroviau ropę.
(Pelė tempia ropę iš daržo, o senelis,  bobutė ir kiti  žiūri ir stebisi.)
SENELIS – Tai pelė vagilė, mūsų ropę išsirovė!
PELĖ (išeidama) – Kas pasodino, tam ir išdygo. Kas išsirovė, tas ir suvalgys.