Keistai tuomet jaučiausi. Stengiausi pagauti laiką, uždaryti molinėn dėžutėn šypsančią laimę. Rinkau lapus, o jie byrėjo rankose ir dulkėmis skrido. Bandžiau peršokti visas balas, tačiau jos greit susigėrė į žemę. Pyniau savo šešėliui kasas, o šis jas pasileido ir, atplyšęs nuo manęs, nupleveno gervių pulkan. Žiūrėjau į svetimus langus, nes neturėjau savų. Tačiau ir jie visi užsimerkė, kartas nuo karto nužvelgdami pasaulį stiklinėm akim.
Kartais jie verkdavo...
Prisijaukinau šunį... mažą, kudlotą, nuo lietaus ir purvo sulipusiais plaukeliais, liūdnomis akimis. Mes iki šiol visur pėdinam kartu ir ieškom...
kai surasim,
pasakysiu, ko.
tikriausiai žalioje žolėje paskendusių mūsų,
užklotų mėlyno dangaus
Tik tu nieko nebijok.
Aš šalia.