Apie pilis ir motinas

O pilys griuvo, Vesta, ir raiteliai, išmėtę
žirgus paskutinį patepimą krauju dalino,
kai moterys ties krūtimis paslėpę kryžius
šventai tikėdavo, kad skausmas nuo juosmens
į apačią ne priešo dėlei, o iš nemeilės,

kai vyrai, tąsyk nuo keturiolikos, akmenis
žemyn nuo dūšios rito sienom - patrūkę
viens palei kitą it pasakų beržai gulė, kai
motinos- vyrų-bučiuodamos kaktas dukrų
kraičius degino ir priešams rankas ledines
ties lūpom laikė ilgiau nei amžinybę.

Ištiesę nuo vienatvės į už arba prieš savo noru-
neverčiami ėjo. Kai amen paskutinįsyk
prie vakarienės stalo šaukštais moliniuos induos
daužės- o jau turėjo prasidėt ramybė, jau
ramybei laikas buvo.

O, Vesta, netikros pilys ant idiočių motinų
sūnumis sugulė, o tau tik gervuogynuos
vos prisidengus- iš kur tas vyras ir kas jam moteris?