garbėtroškos tie pasikorę dundukai
geriau jau būti biednam bet teisingam
kai smegenys plauna vėjo nubrūzdintos
raukšlių vingeliais išmargintos audros
o kaip gi šventadienis be slaptojo pono
kurs griauna stabus ir šlovina tiesą
išgraužki tu dangų pasėdamas sektą
keikiančią mūsų šlovingą pasaulį
o verge tu vergovė jau baigės
supraski tai nes popiet nebebus
baudžiauninkas tai tavasis rytas
kai keliasi kūnas lyg pagonybė
ir vargšė ta ugnies ir židinio deivė
kurios vardas lyg prakeiksmas būtų
pamišusi bukagalvių senių armija
griausmais iš čia pavėjui dunda