***

“Dievų numylėtiniai miršta jauni“
(E. Moravskis)


esu aš, yra mūsų naktys,
bet štai dingstu
ir nebėra manęs prie laiptelių,
o vėjas, susimaišęs su šalčiu,
atima rankas,
atima judesį.
marmuras — mano kraujas, o
skulptorius pasibaisėjo savu darbu...
todėl tau nesinori tęsti
monologo ant mano peties.

yra mano rytas,
kada rasa glosto pėdas
ir metamorfozė priverstinai
paverčia ją prakaitu gličiu,
nes taip geidžia saulė,
bet šaltis, apsimetąs geru draugu,
atiduoda rankas ir
atšiauriai juokias —
kas man dabar
iš tų įšalo pirštų?

esu aš, bet nebėra tavęs —
ir šitaip murma nekviesti svečiai,
kurie nugriaus kaip tą
gėdingą atminimą
o tu tik suplazdensi
su gabalėliu marmuro snape...