*

upės želmenys
kalasi tykiai į pėdas

sako prie upės
nebūna ugnies.
linkčioju galva –
nebūna ir meilės
prie upės tik akmenys
naktinės maudynės
ir kraujas
jei arti dugno

sėdi

vienišas dviese.
paglostai nugarą
tam kad paglostytum
ir tyli

išeisim, sakau, išeisim
tik tiek tepažinę buvimo

tik
tik
si žolė

kitapus
nusirengia dievas
ir brenda