Nemiga

Dvidešimt dvi vienuoliktos.

Karai pasibaigę lygiosiom,
nes žodžių pritrūko suduot
paskutinįjį smūgį-

-kodėl tat-
man pirštai taip skauda?

Pelnytai negavus nė
dūmo burna pametė
kvapą
ir kojos, juokingai
ties keliais
nuo žirnių sulinkę-
ei, o aš ne princesė,
bet moteris aš -

-nusnaust neprošal.

Penkiolika dvyliktos.

O nė ženklo, kad kariauta
tik arbatžolės visdar
pyktibiškai kampuos įsirėmę-
Žalgirio vyrai,
lyg ir neklupę- pralaimi.

Pirštai dar skauda.

Užuot nustoję rašę,
pailsę ir lyg ne savi-
sunkūs-
po galva sugulę-
dešinę, kairę
numigtų.

Rytas.

O laikrodis eina
nors niekas čia
nebeskaičiuoja
kiek liko trokšti dūmo,
ar
užtrokšti nuo dūmos.

Ties keliais juokingai
pirštai
ir mintys- aukščiau jau
hierarchiškai tat priklauso-
priklausė bent iki švintant-


“Čia buvo Šešupė,
Čia buvo paniurę,
Čia bėgo, čia niuro-
Nuteko“-

Tiek jau to darbo
visai nakčiai-

o plunksna nugulus vylingai
Kad tik neateitų rytojus.