Evoliucija, gimimas, žaislai

„Viskas, daugiau nebegaliu – mirštu”. Visus raumenis klaikiai gėlė. Chareolo suprato, kad dirbti daugiau nebegali, o tai reiškė tik vieną – mirtį. Dabar jam tai atrodė kaip išsigelbėjimas. Nuskambėjo sirena pranešanti apie darbo dienos pabaigą.“Štai, nugyvenau dar vieną dieną. Nors... koks skirtumas”? Pusiau šliaužte jis nuslinko link transportinių vamzdžių.
Namuose, atsigulus į vibrakuragioninę lovą, skausmas šiek tiek atslūgo.
Valgyti nesinorėjo – dar iš ryto surijo visos dienos normą. Nieko nesinorėjo.
„Kam išvis gyventi”? - Šmėkštelėjo mintis. - „Kam diena iš dienos tęsti šią varganą egzistenciją? Visą gyvenimą plūktis nematant šviesos tunelio gale. Darbas, darbas ir darbas, jokių malonumų, jokios laisvės, nors... ne, apie tai net pagalvoti negalima. Mebrinas pasielgė labai negerai, jis nori būti lygus su Jais. Tai tik Didžiųjų privilegija. Bet visgi įdomu, iš kur jis gavo kodą? Ir kodėl pasakė jį man”?
- Tu esi geriausias mano draugas, be to – baigi užgesti. Tai turėtų tau padėti. - Galvoje išryškėjo prisiminimų nuotrupos.
„Na nejaugi norint pagerinti gyvenimą, būtinai reikia nusižengti taisyklėms? Negi nėra kitų būdų pakilti pakopa aukščiau? Būdų yra, tik ne jam. Įdomu, kur dabar Batorikas? Jaunystės draugui buvo išpranašauta nebloga ateitis. Batorikas gavo šansą ir juo pasinaudojo. Tuo tarpu aš tokios galimybės neturėjau. Dabar, vienintelis kelias kaip nors praskaidrinti sękinančią kasdienybę, kertasi su taisyklėmis. Be to, Smaugikai gaudo visus įsilaužėlius. Suimtųjų laukia tyrimų laboratorijos, o tai – skausmas, skausmas ir dar kartą skausmas. Ne, tik ne tai”.
Staiga koridoriuje pasigirdo piktą lemiantys šūksniai ir bruzdesys. Iškišęs galvą pro duris, Chareolo pamatė penkis Smaugikus kurie kažką tempė. Du tysė nelaimingąjį, o kiti trys dosniai talžė elektrolazdomis iš tarpdurių kyšančias smalsių kaimynų galvas.
Chareolo su siaubu suprato, kad tas „kažkas”, tai sudaužytas jo draugas Mebrinas. Apimtas siaubo jis tik stovėjo ir žiūrėjo. Procesijai beveik praėjus pro šalį, Mebrinas, kuris iki tol buvo velkamas be jokių gyvybės požymių, staiga kažkokių antgamtinių jėgų pagalba išsilaisvinęs iš prižiūrėtojų rankų, prišoko prie Chareolo:
- Patikėk, tai buvo šito verta. - Sušnibždėjo jis, - pabandyk, tu bent jau turėsi pasirinkimų galimybę.
Tai buvo paskutiniai Mebrino žodžiai – stiprios Smaugikų rankos jį sugriebė ir nutempė tolyn. Vienas iš jų stabtelėjo prie Chareolo ir užsimojo elektrolazda. Šis išsigandęs žvilgtelėjo Smaugikui į veidą ir jų akys trumpam susitiko. Tame veide, Chareolo pamatė kažką pažįstamo, kažką iš gilios jaunystės. Elektrolazda stabtelėjo pusiaukelėje. Smaugikas piktai nusispjovė ir nuskubėjo paskui savo bendrus.
Grįžęs į kambarį, Chareolo automatiškai pasuko link kompiuterio.
„Du draugai... nė vieno... prisiminimai, realybė... nebeturiu nieko. Tai šito verta... verta... šansas... galimybė”.
Galvoje sukosi minčių makalynė.
„ - Aišku, pradėsi nuo pačio žemiausio lygio, bet turėsi šansą kilti aukštyn, viskas priklausys tik nuo tavęs. - Taip, tai – Mebrino žodžiai”.
Čiuptuvėliai, neįsivaizduojamu greičiu, bėgiojo po klaviatūrą.
- Jūs įėjote į tinklą. Prašau įvesti kodą. Ačiū. Prašau palaukti – programa kraunasi, - sausai nuskambėjo kompiuterio balsas. - Įėjimas į žaidimą „Žemė” patvirtintas.


                                                ***

Naktinę, skurdaus Afrikos kaimelio, tylą, perplėšė naujagimio klyksmas.
- Kas, kas? - Vyriškis prišoko prie pribuvėjos.
- Berniukas, sveikas.
- Berniukas. - Nusišypsojo tėvas,- pavadinsime jį Karlu.






                                                                                          Pabaiga
 

KA
                                                                                                2000 Kovas