Bijojimas ir absurdas

Vienas mano draugas yra išsitaręs, jog stipriausias žmogaus jausmas yra baimė. Tačiau baime dažniausiai vadiname jausmą, kurį stipriai jaučiame konkretų gyvenimo momentą, kuris pasikartoja ne per dažniausiai, priešingu atveju sukelia nemenkų psichologiškų ar net psichinių problemų. Šiuo atveju bandysiu pakalbėti apie vieną iš baimės rūšių – bijojimą, kuris gali tęstis nuolat ir iš jausmo virsti savijauta.
Žmogui labai svarbus yra savisaugos jausmas, o tai, kas jam kenkia, mes paprastai nustumiame į šalį, “pamirštame”.
Ko reikia, kad jaustumėmės saugūs? Aišku, žinojimo. Žinojimo, jog ir ryt, ir poryt turėsime ko valgyti, taipogi kažkur yra pastogė, kur galima grįžt ir pailsėt. Tačiau ar tik tai sudaro saugumą? Ar tiktai to mums pakanka? Juk savisaugos reikia ir ilgesniam laikotarpiui. Taip ir gimsta planai ir tai, ko tiems planams reikia – įprasminimo. Ir mes bėgam į tuos planus. Beatodairiškai dirbam vardan ateities ir viskas tik dėl to, jog ęsam nuolatinės baimės (bijojimo) būsenoj, kad tos ateities nėra.
Taip ir gimsta absurdas – savęs apgaudinėjimo sistema, bijant pažvelgti tiesai į akis.
Absurdo esmė tai, kad išeities nėra arba ji ne ten, kur teigia tie, kurie tas patys netiki tuo teigimu.
Mes bijom pažvelgt tiesai į akis ir suprast, jog gyvenimas yra beprasmis, o mes įvairiais prasmės žaidimais bandom suteikt jam prasmę.
Netgi tiesos sakymas tėra tiktai prasmės žaidimas, nes ji nekeičia galutinio rezultato ir yra tik žaidimas dievų rankose. Beje, tiesos sakymas tėra noras dominuoti kito žmogaus atžvilgiu, kas yra visų blogybių priežastis. Taip ir užsidaro prasmės žaidimų ratas. Tu bandai kažką pasakyti teisingo į minią ir tavo žodžiai tampa diktatūra kitų žmonių mintims.
Žmogus gyvena tik dėl to, jog instinktai liepia jam konkrečiai elgtis. Tačiau “gyvenimo aiškintojai” iš televizorių ekranų apvelka juos prasmių rūbu. Vartotojiškumas instinktų tenkinimą paverčia prasminga veikla, taip juos iškreipdamas į groteskiškai graudų karnavalą. Tuo tarpu tenkinti instinktus yra nei beprasmiška, nei prasminga. Jie yra natūralūs, o visokios reklamos iškraipo tą natūralumą, paversdamos instinktų tenkinimą garbinamu stabu. Tuo tarpu instinktams nereikia garbinimo, nes jei tu kažką perdėtai garbini, vadinasi, bijai garbinimo objekto. Šiuo atveju bijai neatitikti “stabų” nustatytiems standartams. Bet kiek galima bėgt nuo savęs įsikibus svetimų nuorodų? Reikia bėgt nuo tų, kurie tas nuorodas duoda, kurie tave apgaudinėja, uždarę į prasmės žaidimų ratą, įdavę ginklų ir prisakę jais žaisti.
O mes bijom minčių apie gyvenimo absurdą ar darbų beprasmybę ir apie tai net negalvojam. Juk jeigu pagalvotumėm, žlugtų viskas aplinkui. Viskas, ką taip ilgai kūrėm valdomi bijojimo. Ir viskas dėl mūsų netobulumo. Mes paprasčiausiai bijom suprasti vieną paprastą dalyką– verta gyventi vien tam, kad gyventum, netgi vien tam, kad egzistuotum, kad kažką prajuokintum, kad pamaitintum alkaną kačiuką, kad kažkam būtų linksmiau ir jaukiau vien dėl to, kad tu ęsi šalia. Vien tam, kad kažkam būtum Savas Kitas. Viskas šiame gyvenime prasideda ir baigiasi nuo paprastų dalykų, kuriuose nėra nei prasmės, nei naudos, bet taip elgtis juk labai miela.
Eliminavus prasmę prasmės įgauna tiktai kitoks nei visų “žaidimas prasme”, t. y. pasirenkant ir ginant nepopuliarias vertybes. Savaime suprantama, nepamirštant, jog tai yra tik žaidimas prasmėmis, ko nežino “žaidžiantys” populiariomis vertybėmis. Aišku, taip “žaidžiant” yra didelis pavojus užmiršt patį “žaidimo” faktą, bet “nepasiėmus” tikslo, viršijančio tavo jėgas, tampama tik pasroviui plaukiančiu šapeliu.
Viskas šiame pasaulyje yra absurdiška ir savotiškai kvaila. Įdomu, ką apie mūsų pasaulį manytų praeities žmonės? Deja, apie tai kol kas kuriamo tiktai komedijos. Ko gero, jis jiems pasirodytų baisiai nenatūralus. Tačiau argi jų laikais nesidėjo tokie patys dalykai? Gal tiktai skubėjimo buvo gerokai mažiau ir daugiau laiko apgalvojimui, link kur link viskas veda.