po šienapjūtės

Nusiminę laukai, šienapjūtės artėja finalas,
dalgių ašmenys styro, žemė ryja medieną kotų,
pradalgėj penkios varlės kvėpinasi sultimis, savas
žolės kvapas nurėžtas. Suplukęs, galingu mauku,

tėvas tuština svaigalo kupiną tarą,
spragsi putos, jų vaizdas toks vaikiškas, mielas, gražus.
- Tau skanu? - klausiu. - Duoki gurkšnelį, nes kala
saulė vinį į galvą, tuoj kaulą spaudimas pramuš.

Tėvas šypsos:
- Išdykęs kaip velnias, nereikia,
imk dalgius, grėblį, eisim namo. Jau patamsiai
iš po žemių, iš upės, nuo miško gamta apsidraikę,
giją tiesia dangun. Šunys loja, velnioniškai amsi...

Einam dviese, priekyje tėvas it kompasas rankoj,
neišgerto lig dugno fantastiško svaigalo putos,
o už nugaros sutemos, saulės baterijos senka,
jos imperiją griauna, naikina nenaudėlis Brutas.

Tujų tvoros į prietemą, žalumą meta ir sodriai
užsikloja anglim puišina kaip tas katinas juodas.
Tėvas žiaukčioja:
- Vaike, rytoj vėlei darbas, nes Sodrai
užsidirbt neprošal būtų, šiandien, teužkalėm duonai.

Jau tamsu, gali akį badyt kiek tik nori,
nebespindi ir dalgiai, jų ašmenys veik dobiliena,
tėvo dantys auksiniai tarp ūsų pakankamai oriai,
spindi aukso viltim suieškoti nuosavą kiemą.