pro langą

kažkas pravėrė langą,
kad šuoliuojantį
nuo stiklo rūką
galėčiau prisijaukinti
ir sutalpinti
į sulopytą kišenę,
languotą, labai languotą
ir su užtrauktuku
įkalinti klostrofobiškoj,
dusinančioj tamsoj.

ar jis dūsta, ar vėl
pabėgti vis pabando bergždžiai —
uodžiu naujai supilto
kauburėlio kvapą,
kvapą drėgnos žemės.

rytoj, kai grįši
iš kur atėjai,
pakartosim, kol neliks
nei siūlų, nei lango.

užteks tada pasidalinti
ašarom su vagono grindlentėmis,
akimis su žiovaujančia saule,
kad turėtų ką dažyti žaliai,
kai ateina ir išeina
įkvėpimas šviesti,
ir, vos nepamiršau —
dalinkimės amnezija,
bet prisiminkim patyliukais,
kas tai per liga.

kišenės tuščios —
juk ir nebuvo ten nieko
visad ir niekad.