Kaliejėma pilosuopėjė

Valsčiaus pastatielis didilis medinis,
Vo rūsē mūrėnē driegnė ė šaltė,
Nieks tū katakombu nier dar išviedėnės,
Longā gelžė gruotuom stuoruom apkaltė.

Tus rūsius miesčiuonis dabuoklė vadėna
Ė anėi tonkiausē būs vėsai toštė.
Kartās kuoki vagi palaikīs par dėina,
Kartās komunista šaukonti ikėš.

Bet laikā, kap kekšės kėities ė bjauriejė –
Parversmā į krauji gėlėi imerktė
Žmuonis paduoriausė, omžēs nesirėijė,
Bova uždarītė, končē pasmerktė.

Vuokītē nē rusā žmuoniū negailiejė –
Būs rūsē lig duru vīru prikėštė
Ginklu boužiem lopa, džiaugies nugaliejė
Tou nekalta žmuogo žemės pakraštie.

Skausma kėntė šeimas, priekaištaus nebīlē,
Melsės ė pri rūsė valonduom stuovies,
Neš kriaukšlelė dounas, klausinies debilu –
Kas če nusipelnė kalėnė šluovies?

Ne vėina atejus vīra nebatrada –
Išvežė, išējė jau kėtās kelēs
Tēp ė sokuos vīru krovėnė paradā
Nier už kou, vo ėlgus metelius kalies.

Žmuonis sava skausma patis pasistata,
Kėnt paskou ė keikas rėibē ė sūrā.
Doud nekalta galva i medėnė stakta
Sėina īr kēp bovus, vo kakta kiaura.